Tylėti užsišikus

Kai mes pradėjome kartu su vyru gyventi drauge, buvo visokių įdomių iššūkių. Aš turėjau nusistovėjusią rutiną su savo TURTU. Šuo, katė, du augantys bernai, sodas, namų tvarkymas, niekadanesibaigiantimanoenergija…

Tikrai nemenkas reikalas prisitaikyt, pamilt, priimt.

Jis turėjo savo rutiną – viengungio vyro. Nepyk, mano meile. Kur einu, ten šiku – taip vadinasi, kai gyveni vienas ir viskas taip, kaip noris pačiam.

Dėl visko susitarėme. Tikrai. Aš buvau jau išmokus prašyti, dėkoti, su mylinčia širdimi reikšti pretenzijas (brėžti ribas), na kaaartais supykus išeidavau į lauką su šuniu, kad nesąmonių neprišnekėt. Tai normalu – mes du suaugę žmonės su savo skeletais spintoje, ir mums staiga ištiko gyvenimas kartu.

Manau, man buvo daug lengviau nei jam. Jis vienas, mes penki. Man buvo dar lengviau, nes aš jau žinojau ir buvau įvaldžiusi asmeninių ribų meną. Aš žinojau, ko noriu, kada noriu, žinojau, kad reik kalbėtis, prašyt, išsakyt.

Bet.

Tai nėra tai, ką mes mokam natūraliai. Nesutikau dar nei vieno žmogaus, kuris man pasakotų : “Žinai, mano mama jau vaikystėje man sakė, kad reikia nebijoti pasakyti, kas tau patinka ar nepatinka”. Daug dažniau jie sako: “Ai žinai, sakė, būk kaip visi”

Ir būtent savo vyre pamačiau, ant kiek ta spraga – ribų brėžimas – yra TABU. Mes arba reikalaujame, arba tylime užsišikę, arba leidžiame lipti ant galvos. Juokais juokais, bet mūsų santykius testavo būtent asmeninės ribos ir jų suvokimas. O jei tiksliau – saldumynai namie. Natūralu – mano vaikai – imkite ir valgykite. Jis – nusiperka. Pasideda. Po poros valandų neranda. Pyksta. Tyli ir pyksta.

Kas yra? NIEKO

Po poros savaičių jau gesiname tą NIEKO kibiru kolos. Pasirodo, jo tėtis vaikystėje ir slėpės, kad valgo saldumynus, ir dar kartodavo, kad vaikai viską suvalgo. Tai ir jis sugalvojo, kad mes skaitom jo mintis. Kad suprasim jo ribas, ir nevalgysim jo spurgų. Atperku spurgas su kola. Lyg ramu.

Kitą kartą bernai pribėga ir prašo paskutinio kąsnio. Jis dalinasi. Aš matau, jam tai nepriimtina. Bet jis duoda. O aš žiūriu, ir galvoju – kas ir kada pasakė jam, kad pasakyti, kad nenoriu dalintis, yra blogai?

Pirma mintis – nes bijome būti tada blogi. Nemylimi. Gailikai. Atsumiantys. Parazitai.

Antra mintis – nes nemokame konstruktyvaus būdo to padaryti. “Aš noriu viską pats suėsti ir palikit mane ramybėje” prieš “Žinai ką, nu man labai skanu ta spurga. Labai. Duosiu mažą kasniuką, bet pažadėk, kad kitą kartą pasakysi prieš perkant, kad ir tu norėsi. Tada būsime abu laimingi. Dalintis aš ne prieš, bet man patinka dalintis suplanuotai”. Juk pastarasis būdas ne tik mokinantis, bet ir supratingas, jautrus, apimantis empatiją.

Trečia mintis – blemba kokia sunki yra pradžia naujoje šeimoje, bet ir tai praeis.

Grįžtu prie antros minties ir sakau vyrui : tai imk ir pasakyk, o ne pyk, kai jau tavo spurgos suėstos. Jis tylėjo. Ilgai tylėjo. Aš jį vis drąsinau ir aišku, pavyzdžiu rodžiau, kad brėžti asmenines ribas yra normalu. LABAI NORMALU.

Dabar dėl saldumynų nesipyksta namie niekas. Visiems viskas aišku. Bernai prašo iš anksto. Nereikia niekam nei atiduoti paskutinio kasnio, nei slėpti skanėstų stalčiuje.

Šioje istorijoje – tik saldumynai. Bet, o kiek daug, vaje, kiek daug, mes gyvenime nutylime, ir užsišikame, nes tiesiog bijome pasakyti, ko iš tiesų norime. Ne tik bijome, bet kadangi nežinome, kaip suprantamai pasakyti, ko norime, pradedame įsivaizduoti, kad visi prieš mus susimokę.Ar turi panašių istorijų? Kai bijojai brėžti savo asmenines ribas? Kaip elgeis?PAPASAKOK

O jei esi iš tų, kuriai žutbūt reikia pagaliau išmokti brėžti ribas, susitikime “Asmeninių ribų dirbtuvėse” https://bukikvepta.lt/…/asmenines-ribos-praktines…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *