Tylėti užsišikus

Kai mes pradėjome kartu su vyru gyventi drauge, buvo visokių įdomių iššūkių. Aš turėjau nusistovėjusią rutiną su savo TURTU. Šuo, katė, du augantys bernai, sodas, namų tvarkymas, niekadanesibaigiantimanoenergija…

Tikrai nemenkas reikalas prisitaikyt, pamilt, priimt.

Jis turėjo savo rutiną – viengungio vyro. Nepyk, mano meile. Kur einu, ten šiku – taip vadinasi, kai gyveni vienas ir viskas taip, kaip noris pačiam.

Dėl visko susitarėme. Tikrai. Aš buvau jau išmokus prašyti, dėkoti, su mylinčia širdimi reikšti pretenzijas (brėžti ribas), na kaaartais supykus išeidavau į lauką su šuniu, kad nesąmonių neprišnekėt. Tai normalu – mes du suaugę žmonės su savo skeletais spintoje, ir mums staiga ištiko gyvenimas kartu.

Rinkis save

Motina Teresė yra sakius, kad duoti reikia tol, kol skaudės. Bet ji niekada nesakė – duok tol, kol skaudės, ir duok tol, kol absoliučiai nebeturėsi ko duoti. Kad gyventumėm įkvėpimo kupiną gyvenimą, pirmiausia reikia išmokti rūpintis savimi BE KALTĖS JAUSMO, išmokti pasakyti ne, kai NENORI ar NEGALI kažko padaryti, ir išmokti PAPRAŠYTI, kai tau kažko …