Užspaudi neigiamus jausmus, miršta ir teigiami

Yra kai kas, kas man ne visai patinka visame naujojo amžiaus judėjime – pozityvumas, traukos dėsnis, net gi kai kurie pseudodvasiniai mokymai – jame visur akcentuojama tai, kad:

  • turime mąstyti teigiamai;
  • koks esi, toks ir pasaulis;
  • ką galvoji, tą ir turi;
  • visa, kas supa, yra tavo atspindys;
  • kuo tiki, toks ir gyvenimas.


Ir nors didžiąją dalimi aš su tuo sutinku, vieną, labai reikšmingą dalyką jie dažnai praleidžia.


Mes esame žmonės, su tikrais gyvenimais ir tikromis emocijomis, ir jausti ir mąstyti teigiamai yra labai paprasta užsidarius Himalajų uoloje, bet ne šiuolaikiniame pasaulyje.


Žmogus, kuris yra pradėjęs eiti savęs pažinimo keliu, labai natūraliai lupinės nuo savęs įvairius sluoksnius, ir jam kartais tikrai norėsis ir balsu verkti, ir keiktis, ir pykti. Bus akimirkų, kai jis nekęs savo artimųjų, taip paleisdamas savo seną istoriją. Bus atvejų, kai jis piktinsis, ant savęs ir kitų, kad nesugebėjo išsaugot savo asmeninės pagarbos ribų. Bus vakarų, kai norėsis staugti ant šalia esančių. Bus pusdienių, o gal dienų, kai norėsis beprasmiškai žiūrėti pro langą ir bliauti tiesiog be priežasties.


Ir tai tikrai nereiškia, kad VSIO, dabar jau šakės. Dabar jau visas gyvenimas sugrius, nes pamąstei kažką blogai, o jei verkei ar pykai, tai iš viso esi nieko verta asmenybė.


Bet va čia ir yra bėda. Kad mes įtikime, kad negalima turėti nei blogų minčių, nei blogų jausmų. Nes kažkoks GURU pasakė, kad kaip mąstai, toks ir esi. Kad visos mintys materializuojasi. Na taip, nuolat skųstis ir burbėti nėra išeitis, bet UŽSPAUSTI NEIGIAMUS JAUSMUS REIKŠKIA UŽSPAUSTI IR TEIGIAMUS.


Ypač moterims. Mes emocionalios. Mes kartais turime nusileisti į savo šulinio dugną, kur atsiminsime visas nuoskaudas, praeities šipulius, kur pagailėsime savęs, kur papyksime ant vaikų, vyro, mamos ir tėčio ar draugės.


Mes turi jausti bet kokius jausmus, kada jie ateina. Nes kaupiant juos viduje, išmokstame kaupti ir meilę – nebesidaliname ja.


Kai tau paleidžia vidurius, ar tiesiog nori į tuliką, tau nekyla mintis to „kakučio“ užspausti su mintimi – neturėčiau taip jaustis, tai praeis. Tu eini, paleidi ko nebereikia, ir toliau sau laiminga gyveni. Tau taip pat niekas už durų nestovi ir nesako – taip ir žinok, pašiksi, tai visas gyvenimas smirdės ir visi aplinkiniai irgi. Dar blogiau – niekas po tavęs neateina į tuliką ir neanalizuoja: kaip manai, o kodėl tokios spalvos šis dalykas? Kodėl šiandien užsimanei? Ką pakeistum jame? (Na fuck, aš gi moteris…. ką aš žinau, kodėl man šiandien liūdna!!!)


Nagi, rimtai????


MES TURIME TEISĘ JAUSTI VISUS JAUSMUS. Kai mes priešinamės tiems bevertiškumo, gailesčio, pykčio, liūdesio, nusivylimo jausmams („neturėčiau taip jaustis, taip negalima“), mes tik bloginame situaciją. Mes neleidžiame valytis mūsų kūnui, širdžiai ir protui. Nuodijame save.
Svarbiausia yra išmokti tuos jausmus reikšti. Išsikalbėti su drauge, rašyti dienorašti, bliauti po antklode, rėkti duše, medituoti, eiti į mišką ir t.t.Reikia pasirinkti būdą, po kurio palengvėja.


JAUSKITE, moterys. JAUSKITE.


NEPRALEISK NEI VIENO NAUJO ĮRAŠO. PRENUMERUOK!

4 Comments

  1. Jūratė

    slepiu savo ,,blogus,, jausmus, nes bijau , kad jie įtrauks mane į savo sūkurį. Bet mokausi pasišaipyti iš jų,patraukti save blogulių apimtą per dantį, papasakoti kažkam lyg tai būtų linksmiausias įvykis mano gyvenime…Padeda 🙂

    • Daiva Pakalne

      Nuo savęs jų neslėpkit tik. 🙂 Kai slepi, jie paskiau kaupiasi kaupiasi, ir išsiveržia kaip ugnikalnis. Nesipriešinkit, ir beje, ačiū, kad pasidalinot kaip naikinat juos. Viską žiūrėt kaip į žaidimą irgi variantas 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *