Traukos dėsnis: tikėti negalima užmiršti

Taip taip, mieloji. Šiandien apie traukos dėsnį. Net jei esi didžiausia skeptikė, ir manai, kad tik bepročiai gali juo tikėti, tai žinok aš nesu beprotė. Net gi išsilavinimą turiu, cha cha 🙂 Tad skaityk toliau.

Traukos dėsniu naudojausi dar net nežinodama, kad toks yra iš viso. Pozityvaus mąstymo šalininkė irgi buvau tiesiog todėl, kad esu optimistė. Dar labai senai senai rašiau, kad mano knygų knyga yra Jūsų pasąmonės galia, bet ir net tada turbūt iki galo nesuvokiau, koks gi viskas yra stebuklas pati visata, kokių proto galių mes turime, kad visa aplink yra energija, ir kad tik mintimis galvoti teigiamai neužtenka (reikia ir jausti).

Bet… gilinimąsi į traukos dėsnį, visatos dėsnius atnaujinau prieš 3 metus, o labiau sustiprinau prieš metus – pabaigiau traukos dėsnio praktikos kursą, pradėjau nuolat eksperimentuoti, stebėti kaip ne tik mano kalba, bet ir neatsargūs žodžiai įtakoja mano gyvenimą. Į vieną įrašą visų istorijų nesukelsiu, bet viena iš nuostabiausių šio mėnesio istorijų man sukėlė tiek daug minčių, tiek daug gerų jausmų, kad paprasčiausiai negaliu nepasidalinti. Jaučiu, kad tai nutiko man todėl, kad ir toliau eičiau savu keliu ir šiuo tinklaraščiu teikčiau visoms įkvėpimą, suteikčiau reikiamus įrankius siekti autentiško gyvenimo ir  visam laikui išmesti iš galvos frazę: „tai ne man“.

Paskutinias kelias savaites pradėjau skaityti eksperimentinę knygą, kurioje yra duodami pratimai žinučių užsakymui visatai (Dievui, angelams, aukščiausiajam – nesvarbu). Apie šia knygą – E2 – sužinojau iš vienos uždaros grupės Facebook’e, kur renkasi žmonės, kurie ekperimentuoja su intuityviu mąstymu, sąmoningai stengiasi jaustis gerai, stebi savo emocijas ir mintis, tiki, kad yra savo gyvenimo kūrėjai ir kas be ko, tiki traukos dėsniu.

Vienžo, mes ten darėm eksperimentą – būtent su energetiniu lauku, ir kaip mintys/garsiai užsakyti norai/ pritraukia tai, ko reikia. Aišku, tas eksperimentas yra ir pastabumo eksperimentas. Nes jo metu mes neketinimo prašyti kažko neįmanomo, tiesiog tai turėjo būti eksperimentas vardan užsitvirtinimo to, ką rašo knyga.

largeTa mano grupė, kadangi 95 procentai dalyvių yra amerikiečių, sugalvojo eksperimento metu pastebėti/prišaukti/manifestuoti flamingus. K gi, ir prasidėjo – įrodymų, kad nariai pamato flamingą. Iš esmės, logiškas paaiškinimas būtų toks: mintys apie juos sukuria detalesnį aplinkos stebėjimą, taip pat tikima, kad prišaukiamos aplinkybės, kurių metu kažkas pasikeitė, kad manifestuotas objektas būtų pastebėtas (tarkim netikėtai pasiklydai, ir taip pasikeitė aplinkybės, ir ten pamatei flamingą). Nors visgi ne visi tai gali pavadinti logika – tame gal ir yra mistikos 🙂

Kokia buvo mano reakcija į šį eksperimentą? „Flamingai? Tikrai ne. Lietuvoje jų nėra, nėra flamingų gatvių pavadinimų, nėra reklamų su jais. Vargubau ar kalakutą manifestuočiau“. Ir mano atmetimo reakcija buvo labai aiški. Aš net nebandysiu jų ieškoti ar pastebėti – tai tiesiog neįmanoma (!!! Reflektuok: kiek dažnai pati sakai sau, kad tai neįmanoma, ar tai ne man, ar man nepavyks?).

Ir aš užmiršau apie šį eksperimentą.

FB_IMG_1464973954820Iki tol, kad netikėtai poilsiaujant palapinėje prie Elekrėnų marių, visai netoliese įsikūrė miela porelė su karavanu. Kai jie aplink karavaną įsikurinėjo, pamačiau, kad jie … pasidėjo flamingų figurėles šalia savo karavano. 5 rožinių flamingų figurėles. Ar gali patikėt? Aš negalėjau. Aš net išdrįsau nueiti ir jų paklausti – flamingai? Kodėl flamingai? Kaip, kodėl? Pora žinoma atsakė, kad daug metų domisi amerikietiškomis stovyklavimo tradicijomos, ir tiesiog vežiojasi flamingus kaip simbolį. Tai buvo nuostabu. Tiksliau aš žiūrėjau į flamingus, į tuos žmones, vėl į flamingus, vėl į žmones ir galvojau…

Tai įmanoma.

Viskas yra įmanoma.

Aš sakiau, kad aš tikrai nepamatysiu flamingų, bet net ir tada man visata juos parodė.

Ar gi tai ne puiki pamoka? Kiek dažnai mes sau įsiteigiame, kad kažkas nepavyks ir net nebesižvalgome galimybių, arba dar blogiau, susikoncentruojame, kad nepavyks, tai ir prišaukiame kad nepavyks.

Aš iš šitos istorijos išsinešiau praktines pamokas:

    1. Viskas yra įmanoma, tik mes dažniau savo ribotu mąstymu nepastebime kas mums yra po nosimi. Šiuo atveju visata tikrai man davė suprasti, kad ieškodama žalios spalvos, aš nepamatysiu rudos spalvos.
    2. Kai mes pernelyg susikoncentruojame ties rezultatu (pavyks, ar ne), kai negalime paleisti noro (mintis, jausmo, svajonės, tikslo), mes jį dar labiau atitoliname nuo savęs. Tai yra, kai sugalvojame ko trokštame, mes ir toliau nepaleidę to noro nuolat jį kirbiname, dažnu atveju priešingai, nei mokina traukos dėsnis, mes keliame sau daugiau abejonių ir taip naikiname galimybes tam norui išsipildyti. Kaip pavyzdžiui, esu tikrai, kad jei tas dvi savaites būčiau mąsčiusi, kaip man nepasisekė, kad nėra flamingų ir kaip nesąžininga mano atžvilgiu, aš gal net nebūčiau iki stovyklavietės nuvažiavusi.

Praktiškiau šią pamoką (1) galite įsivaizduoti taip – jei sau 50 kartų per dieną kartojate, kad neturite pinigų, tai ir galimybės pastebėti pinigus ar geras galimybes sumažėja iki nulio. O jei sugalvojate, kad norite (2), kad jums iš kažkur nukristų 5000 eurų, bet vietoj to, kad sakytumėte: „ok, aš atsiduodu visatos stebuklams ir tikiu, kad taip ir bus“, jūs veikiau nepaleidę šito noro kažkur slapčia sau kartojate:“ ei bet tai tikrai neįmanoma, na iš kur tie 5000 eurų“, tai tikrai juk koncentruojaties ties kuo – kad NEPAVYKS. Mano atveju, nors aš ir patikėjau, kad nepavyks, bet aš paleidau norą, ir pamiršau, kad reikia flamingus pastebėti.

Manau, kur tikrai tęsiu eksperimentus, tai bandydama žaisti taip su mažais dalykais, kuriems neturiu blokų, kurie man nėra reikšmingi, ir po truputį reflektuodama kaip visa tai veikia, bandysiu eksperimentus plėsti, galbūt vieną dieną man užsinorėjus sugebėsiu nubusti be papildomų kilogramų! Cha cha!

Reziumė – vieni sako Dievo keliai nežinomi, dar vieni sako Visata dirba stebuklingais būdais, o aš sakau, kad flamingų yra ir Lietuvoje 🙂

Pasidalink žemiau, kaip tu esi prisišaukus ar manifestuodama kažką. O gal tiesiog įkvėpk kitas, kaip tau pavyksta naudoti traukos dėsnį savo gyvenime.

30-ties dienų įkvėpimo laiškai

Sekite naujienas ir dalinkitės!

FB Komentarai

9 comments on “Traukos dėsnis: tikėti negalima užmiršti

  1. Nežinau ar į temą, bet būna ieškai kokio pasimetusio daikto ir tereikia garsiai „ištransliuoti “ ko ieškai ir štai žiūrėk jau ir radai.

  2. Daiva, super! Man labai patiko! Galėčiau pripasakoti daugybę istorijų, kurios patvirtins, kad traukos dėsnis tikrai veikia.

    Pvz. nr. 1: Gyvenu JK ir labai norėjau patekti į anglų kalbos kursus. Svajojau kaip atrodys mano dienotvarkė, kaip jie įsilies į mano rutiną, kaip puikiai jausiuos tobulindama savo anglų kalbos žinias. Kai nuėjau į koledžą, sužinojau, kad esu eilėj viena paskutinių. Po kiek laiko gavau laišką, kad galiu lankyti kursus. Kai nuėjau užsiregistruoti, darbuotoja kraipė galvą: „nesuprantu kokiu būdu jūs patekot į šiuos kursus“. Ir aš nesupratau 🙂

    Pvz. nr. 2: ne kartą yra buvę, kad vos pradėjus apie ką nors galvoti, sutinki reikiamus žmones, kurie gali padėti pasiekti tikslų. Vėl noras mokytis anglų kalbos, šį kartą privačiai. Jau planavau kaip ieškosiu mokytojo, kaip bus smagu ir t.t. Vos po poros dienų apie paieškas pradėjau kalbėti su tuometiniu bendradarbiu, kuris, pasirodo, turi tokios patirties ir mielai sutiko mane mokyti. Tai tik mažas pavyzdys, o tokių mano gyvenime yra buvę ne vienas. Vos tik suplanuoji, kad kažaką darysi, ieškosi, žiūrėk net nespėji imtis konkrečių veiksmų ir dalykai patys pasirodo horizonte reikiamų žmonių ir situacijų pavidalu.

    Labai svarbi sąlyga, kad traukos dėsnis veiktų – neprisirišimas prie noro, kaip Tu ir rašei, pasitikėjimas Visata. Du labai dideli dalykai, kurių desperatiškai norėjau, įvyko tiesiog dienų bėgy, kai nustojau desperatiškai norėti ir pasakiau: „jei lemta, tegul bus, jei ne – galiu būti laiminga ir taip.

    Galėčiau dar rašyti ir rašyt, bet jau gal gana 🙂 Beje, „Jūsų pasąmonės galia“ taip pat buvo mano pirmoji perskaityta knyga šia tema.

    • Dėkui, kad pasidalinai. Iš tiesų, tų pavyzdžių labai daug turime, kai atkreipiame dėmesį. O tada pagauna azartas. Aš pastebėjau, kad būtina sąlyga būti laimingai ir be noro išsipildymo. Na, ne tiek laimingai, kiek tiesiog mėgautis gyvenimu, ir neabejoti nei savimi, nei tuo noru, nei kokiomis aplinkybėmis jis išsipildys 🙂 Ir dėkoti reikia, kad išsipildė 🙂

  3. Na, jeigu tai būtų taip paprasta, tada visi gyventų viską turėdami, nes užtektų tik užsimanyti :).
    Kažkodėl man niekas „iš dangaus“ nenukrenta, kad ir kiek norėčiau. Ir tikrai nesu įsikibusi tų savo norų, „neraudu“ kasdien, kad „oi, ir vėl neišsipildė“…
    Skaičiau ir aš „Jūsų pasąmonės galia“, tačiau man ji pasirodė kaip „stebuklinė pasaka“ – užsimaniau ir šlept, prašom, imkit :)).
    Taigi, kol pačiai taip neatsitiks-netikėsiu šiomis gražiomis istorijomis 🙂

    • Bet paprasta juk ir nėra – užsimanome visi, o tada įsijungia programėlės, įdiegtos per visą gyvenimą: aš nesu to verta, man nepavyks, tai nesąmonė. Todėl ir nepavyksta ir nenukrenta iš dangaus. Yra tokia viena gera frazė – pirma patikėk, ir tada pamatysi. Nes tik pamačius patikėt – deja. Net elektros nematome. 🙂 Traukos dėsnis nėra tik va noriu, ir turiu. Traukos dėsnis yra apie visą būseną ir būtį, tai daug daugiau, ir esu tikra, kad jį patiriate, tik nepastebite 🙂 Aš stebuklais tikiu, kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų 🙂 Ir jie mano gyvenime nuolat vyksta. Net jei tuos stebuklus darau pati aš, aš atneša kiti žmonės 🙂

  4. Labas!
    Kadangi paskutiniu metu įsidrąsinau vis kur nors palikti komentarą ar nuomonę, ar vis kažkokią pamąstymą, tai noriu prie to paties pasidalinti visiškai su straipsniu susijusia istorija – straipsnio eksperimentu. Šią istoriją turėjau parašyti rugsėjo vidury 2016 metų., tačiau kažkaip primiršau..bet vat šiandien perskaičiau naują straipsnį ir kažkodėl atėjo prisiminimas ir sėdau ir rašau 🙂
    Kai pradėjau domėtis saviugda, vidiniu savęs pažinimu ir t.t. atradau ne vieną tinklalapį, kurių tarpe ir bukikvepta.lt .
    Šį straipsnį perskaičiau pirmą kartą tik jam pasirodžius, tačiau visko nesureikšminau ir tiek…Tačiau buvo momentas, kai ieškojau įkvėpimo optimizmui, idėjų kaip tvarkytis su mintimis, kad pradėtų sektis ir t.t. ir naršiau vėlgi jau pažįstamus tinklapius ta tema ir vėl iš naujo visus iš eilės skaičiau straipsnius ir vėl užkliuvau už šio straipsnio ir prieš gerą turbūt mėnesį iki išvykimo į užsienį aplankyti draugės, prieš tai dar taip pasisekė, kad įsigijau 30 dienų kursą pas Daivą iš bukikvepta.lt .
    Perskaičiusi šį straipsnį sureagavau lygiai tai pat, kaip straipsnio autorė, kad Lietuvoje flamingai? nu tikrai ne 😀 gan linksmai pakrizenau juoku…bet nežinau kodėl, tačiau paėmiau ir pasakiau sau, kad žinau, jog flamingų tikrai nesutiksiu niekur, bet pabandysiu juoko forma paeksperimentuoti(kas liečia minties galią, tai leidžiu sau dažnai eksperimentuoti nors dažniausiai nepasiseka)…ir kaip visada lengva forma sumurmėjau sau, kad pamatau/sutinku flamingus nesvarbu gyvas ar žaislinis ir žinoma tuo metu pabandau išjautimą emocijos (šiuo atveju įkvepiu iškvepiu ir tuo baigiasi), tą dariau geros nuotaikos…ir kaip ir viskas tuo pasibaigia…ir žinoma viską pamiršau…
    Ateina diena, kai aš išvykstu į užsienį pas draugę ir po atvykimo sekančią dieną mes išeiname į miestą, puikus oras, gera nuotaika, viskas kaip turi būti…Vaikštom vaikštom ir praeiname mažą viešbutuką ar kavinukę net nežinau su vidiniu kaip ir kiemeliu, esmė, kad aptverta tvorelė, o ant jos auga vijokliniai augalai…ir tiesiog įėjimą praeiname apžiūrinėdamos pastatų architektūrą ir kažkur tolėliau man pasimato rožinė spalva, tačiau nesusireikšminu ir net neįsigilinu kas ten tokio stovi ir dar rožinės spalvos…tačiau nežinau kas nutinka tuo metu, man į galvą mintis „flamingai“ ir nesuprantu net kodėl juos prisiminiau, nes buvau pamiršusi šį straipsnį ir eksperimentą, bet atsiranda šypsena veide su klausimu, o jeigu ten flamingai? ne jau man pavyko? ar tai išsipildė mano noras pamatyti flamingus????….ir nieko nelaukdama draugę sustabdau ir sakau reikia trumpam man grįžti…Grįžtu.. Ir labai nustebusiai žiūriu, šypsausi…vos ne garsu juokiuosi, akys prisipildo ašarų, neverkiu..bet emocija tai kažkas įspūdingo (aš turbūt ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau kiek kartų tokį jausmą esu patyrusi per visą savo gyvenimą, deja, labai per mažai kartų) ir žinoma garsiai sakau WOW!!! negali būti…netikiu..ohoho…flamingas!! ir mintyse jau nebe garsiai pradėjau dėkoti, tai yra ištariau ačiū ne kelis kartus, o nemažai. Aišku buvo žaisliniai du kaip dėl grožio pastatyti, visai kaip straipsnyje pateiktoje nuotraukoje..bet man nerūpėjo, kad jie žaisliniai…buvo tikrai didelė nuostaba…draugė klausė, kas nutiko? bet numykiau, kad dariau eksperimentą ir tiek..nesileidau į kalbas labai, nes būtų nesupratusi 🙂 emocija buvo didelė…wow..net nežinojau kaip su ja susitvarkyti..nes tai paliko įspūdį…o gal net ir per stipriai sureikšminau tą įvykį, nežinau..bet man patiko! labai!
    Žinoma gaila, kad emocijos užvaldė ir padaryti nuotraukos nepadariau, nes nebuvo minties apie tai, nes tuo metu buvau kažkur ne ten..aišku kai jau grįžau į realybę praėjo ne viena valanda ir nuo flamingų buvome stipriai nutolusios, kad grįžti jau nebuvo kaip.
    Po šio įvykio-eksperimento labiau pradėjau už viską dėkoti…ir pagalvojau, kad vis gi nesu gal tokia jau beviltiška ir galiu aplamai savo gyvenime pritraukti, padaryti ir turėti daug daugiau nei galiu įsivaizduoti…bet kodėl su tikrais dalykais taip nevyksta gyvenime, o kaip tik atvirkščiai…
    Tai pat kilo klausimai, kaip eksperimentuoti su tikrais realiais norais kasdienybėje…nes su realiais tai kažkaip nepasiseka niekad 🙂 ne jau tą patį turiu daryti ir su tikraisiais norais..ta prasme pasakyti ko noriu, kaip moku išjausti ir pamiršti iš tikrųjų, ir nelaukti, negalvoti, tiesiog pamiršti ir tiek…bet tada apie ką aš galvosiu laisvu metu? 😀 kažkaip tos abejonės visada…nes vienur skaitau, kad rašo, jog reikia nuolat galvoti, vizualizuoti, kitur sugalvoti ir paleisti-pamiršti…o kaip iš tikrųjų reikia daryti? daryti, kad ateitų galų gale tas noras-rezultatas pas mane …kokia ta tikroji praktika, kuri pasiteisina? kaip prisikviesti tą norą į save…. ech
    Daug prirašiau, bet norėjau jau labai pasidalinti tuo, kad ir man pasisekė bent žaislinius paukščius pritraukti 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *