Toksiškų tėvų žodžiai ir kaip į juos reaguoti?

Dar prieš kokius tris metus tikrai nebūčiau apie tai rašius, nes dar nebuvau tiek apie save supratus ir sužinojus. Kaip žinia, asmeninės krizės visada atneša kažkokių pamokų, o pasibaigiantys santykiai atspindi užgijančias arba naujai atsiveriančias žaizdas iš vaikystės. Tad būtent prieš du metus kažkur kai pradėjau analizuoti bei lankyti įvairias terapijas bandydama suprasti, kodėl pati sužlugdžiau savo santuoką (na ok ok padėjau tašką, santykiuose nebūna tik vieno kalto), išsiaiškinau kelis neapsakomai skaudžius faktus…kurių negalėjau sau pripažinti iki beveik 31-erių metų. Mano tėvai manęs nepriėmė, niekada, tokios, kokia esu. Iki tol maniau, kad toks bendravimas buvo normalus. O tai savaime suprantama, reiškia, kad ir aš nemokėjau priimti savęs tokios, kokia esu. Todėl labai daug pasirinkimų, priimtų sprendimų, santykių bei veiksmų susiję su noru įtikti, įrodyti, galų gale būti besąlygiškai mylimai ir priimtai.

Nereikia net porinti, kad senesnės kartos atstovai patys augo ne tokiomis sąlygomis kaip augo mano kartos atstovai, ir kad jiems trūko sąmoningumo bei meilės ir priėmimo iš jų pačių tėvų. Jų nemokino jų tėvai, o patys arba išmoko, arba ne, rodyti jausmus, auginti vaikus juos paleidžiant eiti savo gyvenimo keliu ir palaikyti kaip bebūtų situacijose. Nebandau nieko teisinti. Mano nesenai atlikta apklausa parodė (respondenčių skaičius buvo 105), kad tik ketvirtadalis moterų gali teigti, kad užaugo darniose šeimose, kuriose jautėsi laimingos ir mylimos, kuriose nebuvo naudojamas psichologinis, emocinis ar fizinis smurtas. Tai tik atskleidžia, kad ši bėda nėra mano vienos, tai gal veikiau yra mūsų sovietinės kolektyvinės sąmonės problema.

Bet kaip su tuo gyventi? Suvokus, kad visą laiką man labiausiai trūko mamos meilės, ir kad didžiąją laiko dalį ėmiausi kažko tam, kad būčiau priimta ir mylima, mano santykiuose su tėvais stojo plati praraja. Negaliu sakyt, kad bendravimas pasikeitė labai, tiesiog pradėjau suvokti, kad aš labai bijau būti atstumta, ir nuolat baiminausi, kad padarysiu kažką ne taip.  BET –  ar gali bijoti būti atstumtas, jei niekada ir nebuvai priimtas? Šis klausimas man nedavė ramybės, tiksliau tai tapo tezė, ir aš suvokiau, kad galiu pradėti gyventi savo gyvenimą.

O kas nutinka, kai pradedi gyventi savo gyvenimą? Kai užgniauži, arba išsilaižai žaizdas, ir gyveni iš širdies, stengdamasi įtikti tik sau, ir bandydama priimti tik save? Ir ką daryti, kai abu arba vienas iš tėvų niekaip nepaleidžia tavęs iš savo nepilnavertiškumo gniaužtų?

„Tu pasikeitei“

Tai frazė, kurią einant sąmoningumo keliu, turbūt girdėjome ne viena. Taip, pasikeičiau. Nes supratau, kad ką bedaryčiau, kiek besistengčiau, aš neįtiksiu nei tėvų normoms, nei nuotaikoms, nei įgyvendinsiu jų svajones. Tėvai neišmoko priimti savęs, bet aš dar galiu. Galiu išmokti pajausti savo vertę, galiu nusispjauti, ką apie mane pagalvos kiti, galiu visą dieną gulėti lovoj, arba galiu pradėti lankyti pramoginius šokius. Galiu mylėti save.

„Tu pasikeitei“ yra didžiausias komplimentas, kokį galite išgirsti iš žmonių, kurie atneša jums blogas emocijas. Aišku, jei žinote, kad pasikeitėte į tą pusę, kuri jums tarnauja. Į reikia atsakyti ačiū!

„Tu negali to daryti“

Aš negalėjau skirtis, negalėjau kraustytis gyventi kitus, negalėjau pirkti sodo ir t.t. Nes visa tai neatitiko kito žmogaus gyvenimo trajektorijos. Šiuo atveju, mano mamos. Išmokau vieną atsakymą: mama, dėkui, kad išsakai savo nuomonę, bet aš jau suaugusi. Deja, kartais mane vis dar išmuša iš vėžių tokios situacijos, ir kartais drebančiomis rankomis vėl ir vėl analizuoju mūsų pokalbius ir pykstu ant savęs, kodėl neišlaikiau ramaus tono. Bet aš mokausi. Pirmiausia išklausyti, priimti ne tik save, bet ir ją pačią. Jos nepakeisi. Pakeisti galiu tik savo reakciją.

„Ką gi pasakys kiti“, „Nedaryk man gėdos“, „Aš noriu, kad tu būtum protinga“, „Pažiūrėk, kaip atrodai“

30-ties dienų Įkvėpimo laiškai – užsakyk jau dabar

Bent jau man tiek į galvą įlindusios šitos frazės, kurias žinoma girdėjau nuo mažens, kad labai natūraliai daug metų irgi pirma pagalvodavau, ką pagalvos kiti, o tik tada pagalvodau, kaip jausiuos aš. Ir visai nesvarbu, kad tokios frazės buvo sakomos ne dėl blogo elgesio, ryškaus makiažo, nebaigtų mokslų ar dar galas žino ko. Jos buvo sakomos, nes tėvai patys savęs bijodavo ir nepriimdavo (tą ir toliau sėkmingai daro).  Dar ir dabar kartais pagaunu save, kaip esu išmokus save žerti mamos ar tėčio intonacija skambančiais „komplimentais“, ir pirma galvoju, ką pasakys kiti.

Bet pats geriausias sakinys, kurį gali ištarti sau, kai tavo tėvai tave nuolat kritikuoja, arba bando įskiepti baimę kąpagalvoskiti, yra:

Ne mano reikalas, ką jūs galvojate. Ir aš nepakeisiu, ką jūs galvojate, nes tik jūs galite kontroliuoti savo mintis

Kitas moralinis marazmas

Man dažnai pasitaiko iš savo išgeriančio tėvo išgirsti daugiau neadekvačių frazių, kurios neturi jokio pagrindo ir dažnai būna ištartos tik tam, kad pakelti savo, kaip tėvo, pasitikėjimą savimi. Pavyzdžiui, tu esi melagė, iš tavęs nieko gyvenime nebus, tu nemoki auklėt vaikų. Tiesa, kartais tokių frazių išgirstu ir iš mamos, pvz pasižiūrėk į veidrodį, kaip atrodai, arba kas ims tave su dviem vaikais. Kartais sugebu nereaguot visai, stebuklingai veikia ragelio padėjimas, o kartais apsipilu ašaromis. Tačiau labiausiai padeda priminimas sau, beje labai taiklus ir biblinis: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą. (Ev. pagal Luką). Iš esmės man tai padeda priimti juos, kokie jie yra. Aš nepakeisiu jų.

Su kokiais sunkumais, bendraudama su toksiškais tėvais, susiduri tu? Ir kaip į juos reaguoji, arba mokaisi reaguot?

Ar sulauki palaikymo iš kitų žmonių, ar išmokai priimti tokius santykius, ar jie vis dar trukdo tau judėti pirmyn link autentiško gyvenimo? Pasidalink su manimi ir kitomis skaitytojomis, mums tai labai svarbu ir taip atrandame palaikymą <3

Sekite naujienas ir dalinkitės!

FB Komentarai

2 comments on “Toksiškų tėvų žodžiai ir kaip į juos reaguoti?

  1. Dennis Linn ir Matthew Linn – ‘Gyvenimo Žaizdų Gydymas’, padės nuraminti įskaudintą vidinį vaiką, bei atleisti visas nuoskaudas, kas padės eiti per gyvenimą nebeklūpčiojant.
    Robin Norwood – ‘Moterys, kurios myli per stipriai’, padės suprasti, kodėl vaikai stebėdami savo tėvų gyvenimą, vėliau pasirenka tam tikrus partnerius.

    Kas dėl straipsnio, tai savo tėvui pasakiau – ‘jei neleisi man gyventi, mirties patale manęs neprisišauksi’. Suveikė stebuklingai. Jis ir toliau žino, kad man yra vienintelis brangiausias vyras gyvenime, bet nieko neleisti, tik dėl to, kad jam pačiam nieko neleido yra neteisinga. Nebijokit savo tėvų, jie patys bijo 🙂

    • Dėkui už komentarą.
      Prie knygų sąrašo pridėčiau dar „Toksiški Tėvai“ (Autoriai: Susan Forward, Craig Buck). Pati ją esu skaičius, o moterys myli per smarkiai tai dabar turbūt jau viena iš populiariausių Lietuvoje, nes atpindi mūsų moterų kolektyvinę sąmonę..
      Jūs drąsus taip pasakyti savo tėvui – nors tai ir gryna tiesa, savo elgesiu tėvai dažnai patys atstumia nuo savęs vaikus. Pvz nuolat kritikuojami suaugę vaikai tiesiog nebesidalina su savo tėvais jokiomis naujienomis, tada tie pyksta, kad nieko nežino ir t.t.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *