Kokios yra depresijos priežastys?

Aną savaitę kalbėjau, kaip gi įveikti tą užsitęsusį liūdesį, ir minėjau, kad kai žengiame žingsnius link pozityvesnių pokyčių, jau galima ieškoti, kas gi sukelia tą depresiją. Priežastis įsivardinti taip pat svarbu, o kaip jas spręsti galima kalbėti ir kalbėti. Bet kuriuo atveju, jei jau jautiesi šiek tiek geriau ir gali atpažinti, kas tau sukelią tą depresiją, po truputį pradėk žvalgytis, kaip šalinti priežastis.

Iš visų pateiktų turbūt mažiausiai galiu komentuot medicinines priežastis, tačiau visos kitos tikrai gali būti mažinamos ir pašalintos profesionalų – psichologų ar koučingo specialistų – pagalba.

Gero žiūrėjimo,

Daiva

Kaip pamiršti praeitį ir judėti į priekį?

Mes visi nešiojamės dalelę skausmo iš praeities. Tai gali būti nuoskaudos iš vaikystės, paauglystės, o gal dar prieš kelis metus kažkas mus labai įskaudino.

Skauda, žinau. Nejauku, jaučiu. Analizuoji, kas būtų jei to nebūtų buvę, bandai suvokti, kaip tie patyrimai suformavo tavo pasaulėžiūrą ir asmenybę.

Bet pala. Praeities nepakeisi. Tos istorijos irgi. Tad paanalizuokime kai ką.

„Aš beveik 4 metus galvojau ir narsčiau po kaulelį savo vaikystę. Žiūrėjau į save mamos akimis, tėvo akimis, klausiau savęs ką galėjau padaryti kitaip, kodėl jie manęs nepriėmė, kodėl skaudino, bet tada viena dieną paklausiau savęs – o kodėl aš dedu savo energiją ten, kur jau nieko negaliu pakeisti, ir kodėl nuolatos leidžiu sau prisirišti prie tų senų istorijų? Kodėl negaliu tiesiog paimti ir kurti visko iš naujo? Naujos savęs. Naujos istorijos. Turiu sau leisti gyventi taip, kai noriu, o ne kaip diktuoja mano praeities istorija.“

O kaip tai padaryti?

Geriausia terapija nuo visko – rašymas

Daug psichologinių ir medicininių tyrimų įrodė, kad rašymas yra terapija. Būtent socialinis psichologas James Pennebacker yra laikomas naujosios psichoterapijos metodo pradininkas.  Jis patvirtino, kad rašymas padeda spręsti emocines ir psichologines problemas, nes rašymas susijęs su kairiuoju pusrutuliu (tarkim kalbėjimas su dešiniuoju), todėl ir poveikis yra visai kitoks nei eiti išsikalbėti.

Šiame įraše pateikiu kelis įrodymus, kodėl rašymas yra terapija, o nežinančioms nuo ko pradėti, pateikiu ir užuominas 🙂

Kodėl mes nesikeičiame (II dalis)?

Jei taip viskas būtų paprasta, tai būtume -iausios. Bet yra tam tikrų priežasčių, faktorių, kodėl mes nesikeičiame, ir šios dienos įraše dalinuosi ne tik tomis priežastimis, bet ką daryti, kad jas pašalinti.

Dažniausiai pasitaikančios priežastys, kodėl mes nesikeičiame:

-Mes nenorime pasikeisti – t.y. mūsų pokytis mums nereikalingas, nes dažnu atveju tai kitų primestas tikslas

-Tau trūksta drąsos, pasitikėjimo savimi

-Tavo aplinka stabdo tave (yra nemotyvuojanti, neįkvepianti)

-Tu bijai suklysti arba atsiminimai apie buvusias klaidas tave stabdo

-Tau per mažai skauda

-Tu iš esmės nežinai, kaip praktiškai įgyvendinti tą pokytį (pasikeitimą)

Kiekvienai iš jų turiu patarimų, kuriuos pateikiu būtent video įraše.

Ne žinojimas, o veikimas kuria pokyčius (I dalis)

Visai nesenai pradėjau burti uždarą moterų bendruomenę Facebook’e, su tikslu padėti moterims būti sąmoningesnėms, laimingesnėms ir laisvesnėms. Ir visų jų klausiau – ko labiausiai tikitės iš grupės – žinių, palaikymo, draugystės, patarimų ir t.t.

Ir žinot ką, dauguma moterų sako, kad joms trūksta žinių. Aš labai susimąsčiau – juk gyvename tokiais laikais, kai pilną mokymų, knygų, tinklaraščių, mokytojų. Ar tikrai mums trūksta žinių?

Kai kuriose gyvenimo srityse galbūt taip, tikrai trūksta žinių. Gal ne visos dar turėjome galimybę išsigryninti mums rūpimus klausimus, ir tuo pačiu nežinome net kokios informacijos reiktų ieškoti.

Bet didžiajai daugumai mūsų visų – problema yra ne žiniose, o veikime!

Kas iš tų 80 knygų, 14 mokymų bei kelių konsultacijų, jei aš vistiek nieko nedarau. Net mažyčio veiksmo?

Tarkim, nusipirkau knygą pavadinimu Mylėk save ir būk laimingas. Ir jau įsivaizduoju, kad ją tik perskaičius tokia ir būsiu. Arba dar geriau. Perskaitau pirmus kelis puslapius, ir numetu. Tada vėl perku kitą knygą. Tai tik pavyzdys. Bet juk tai tiesa? Daugeliui iš mūsų tai yra būtent tokia komedija 🙂 Ir man taip buvo, ir kai kuriose gyvenimo srityse vis dar tebėra ( bėkit bėkit kilogramai 😉 ).

Tad šios dienos įrašas – truputį su iššūkiu ir motyvuojantis. Tikiuosi!

Mano žydinti pieva (apie pokyčius)

Šiandien pajaučiau, kad baigėsi mano asmeninė krizė. Aš išgirdau tai. Stovėjau ryte prie durų, laukiau kol vaikai apsirengs, ir išgirdau balsą, kuris mane paskutinius vienerius metus sunkino tamsiu vidiniu monologu… tik šį kartą jis buvo linksmas, tvirtas, pasitikintis savimi. Ta moteris viduje man sakė:

Aš pasiruošusi priimti. Aš vėl guliu žydinčioje pievoje, matau pro mane plaukiančius debesis, užuodžiu medų, girdžiu paukščiukus. Aš vėl esu atradusi vidinę ramybę, jaučiu, kaip vėl būnu savimi ir man nėra ribų. Viskas, ko aš noriu, man pasiekiama, viskas, ko man reikia, aš jau turiu savyje.

Tai yra pats nuostabiausias jausmas – išgirsti palaikymo žodžius iš pačios savęs. Juk mes įpratę nuolat save dergti, menkinti… Todėl noriu pasidalinti kai kuo labai asmenišku – kaip aš tai pasiekiau.