Dėl Dievo meilės, nebūk sau tokia griežta!

Pavargusi ar emociškai, ar fiziškai, moteris yra tolygu pilkos spalvos upei.

Jos akys neblizga, o balsas žemas. Judesiai nekoordinuoti, ant nugaros auga kupra, pečiai suriesti į lanką. Šypsena? Nebent pritempus su savaržėlėmis prie ausų.

Ir pabandyk į ją ne taip pažiūrėt, ar ką ne taip pasakyt. Iš jos burnos pasipils lava, o iš akių žiežirbos. Jei pataikysi ant stipresnės jos „eikit jūs visi po velnių“ akimirkos, tai pasijausi kaip futbolo tribūnoje, kur rėkimo garsas stipresnis nei širdies dūžiai.

Ak, o kaip dar dienos, kai jos niekas nesupranta, nepalaiko, nepadaro visko laiku, ir iš viso, „tuoj trenksiu durimis ir išeisiu“ šuolis nuo kėdės akis išpūtus, kai kas nors jai bando pasipriešint arba užmeta : ko tu putojies?

Skaityk toliau…