Nepamiršk, ko esi verta

Kai Dievas kūrė moterį, jis tai darė ilgai 6-osios dienos pabaigoje… Priėjo angelas ir paklausė: „Kodėl skiri jai tiek daug laiko?“ Dievas atsakė: „O tu matei visus nurodymus, kurių turiu laikytis ją kurdamas? Ji tu gebėti laviruoti įvairiose situacijose. Ji turi apkabinti kelis vaikus ar suaugusius vienu metu. Apkabinti taip, kad pradėtų gyti bet kas …

Kodėl iš tiesų moteriai reikia būti gamtoje?

Labai mėgstu išeiti pasivaikščioti į savo miškelį palei ežerą prie namų.

Šiandien kalbu apie gamtos naudą, ko moteris gali pasimokyti iš gamtos, ir keli patarimai kaip tą gamtą prisijaukinti. Jei būsite atidžios, tai išgirsite ne tik lapų šiurenimą, bet ir paukščiukų čiulbėjimą 🙂

Gero klausymo, ir susitiksime gamtoje!

Kaip būti savimi ir nebijoti?

Per daugel metų visus žmones yra bandoma suvienodinti, nes taip tiesiog lengviau suvaldyti visus, tačiau tuo pačiu kiti skatina būti savimi.

 
Ką gi reiškia būti savimi, kokį kelią rinktis, kad būtų saugu būti savimi?

 
Tai aiškinu „Stebuklo kurso“ pamąstymais.

„Meilė yra esminis būties faktas. Tai galutinė mūsų tikrovė, egzistencijos žemėje tikslas. Gyvenimo prasmė – sąmoningai tai suvokti ir mylėti save bei kitus“  – Marianne Williamson

 
Būti savimi reiškia pripažinti, kad esame patys iš savęs meilė. Ir visada turime pasirinkimą, kaip gyventi su savimi ir su aplinkiniais: meilėje, arba baimėje.

Kai gyvename baimėje – niekas neauga ir nesivysto.

Tačiau kai dažniau susijungiame su savimi, su savo vidiniu intelektu ir širdimi, žinome, kad bet kokioje situacijoje galime rinktis meilę – ir tada buvimas savimi nebeatrodo baisus, o kiti, anaiptol, neatrodo tobulesni už tave….

 
Plačiau – naujame įraše.

 

Kaip pamiršti praeitį ir judėti į priekį?

Mes visi nešiojamės dalelę skausmo iš praeities. Tai gali būti nuoskaudos iš vaikystės, paauglystės, o gal dar prieš kelis metus kažkas mus labai įskaudino.

Skauda, žinau. Nejauku, jaučiu. Analizuoji, kas būtų jei to nebūtų buvę, bandai suvokti, kaip tie patyrimai suformavo tavo pasaulėžiūrą ir asmenybę.

Bet pala. Praeities nepakeisi. Tos istorijos irgi. Tad paanalizuokime kai ką.

„Aš beveik 4 metus galvojau ir narsčiau po kaulelį savo vaikystę. Žiūrėjau į save mamos akimis, tėvo akimis, klausiau savęs ką galėjau padaryti kitaip, kodėl jie manęs nepriėmė, kodėl skaudino, bet tada viena dieną paklausiau savęs – o kodėl aš dedu savo energiją ten, kur jau nieko negaliu pakeisti, ir kodėl nuolatos leidžiu sau prisirišti prie tų senų istorijų? Kodėl negaliu tiesiog paimti ir kurti visko iš naujo? Naujos savęs. Naujos istorijos. Turiu sau leisti gyventi taip, kai noriu, o ne kaip diktuoja mano praeities istorija.“

O kaip tai padaryti?

Turiu Tavęs atsiprašyt…

Kažkada, nepasakysiu, kada, manęs kažkas paklausė:

Kuris žmogus tau yra svarbiausias gyvenime?

Aš nežinojau, ką tuo metu atsakyti, ir tiesiog atsakiau: nežinau.

Bet tas klausimas man visada rūpėjo. Ir aš taip dažnai analizuodavau, kuriam iš savo artimųjų žmonių galėčiau duoti šį titulą. Tu – mano svarbiausias gyvenime žmogus. Cha!

Dėliojau kriterijus. Turi rūpėti man jis, ir aš jam. Kažkas, kas man padės kai man reikės. Kažkas, kas man neleis liūdeti, nepaliks vienos, padės nelaimėje, kartu džiaugsis. Žodžiu, svarbiausias bus tas, kas man prieinamas bus bet kada. 24/7. Ir nesvarbu, ar aš liūdna, ar linksma, nusivylusi, ar nustebusi. Tas žmogus visuomet mane palaikys.

Sudėliojau.

Ir kas gavosi?

Kas yra meilė sau?

Meilė sau, pagal mano asmeninį supratimą, yra gilus besąlyginis ryšys, pasiryžimas niekada neapleisti savęs, nepaisant ar diena atrodo tamsi ar šventa, šviesi ar sunki, palaikanti ar griaunanti. Todėl kad meilė sau, kaip tikras, tyras, grynas dvasingumas, nėra kelias į tobulas dienas. Meilė sau neužtikrina tobulų dienų. Tačiau ji užtikrina palaikantį požiūrį į save bei savisaugą net tomis dienomis, kurios yra labai sunkios ir toli gražu netobulos.

Ir yra labai daug klaidingų įsivaizdavimų, kas yra meilė sau. Kviečiu skaityti ir sužinoti.

Kas vyksta, kai nemyli savęs?

Atsimenu, kai beveik prieš tris metus pirmą kartą pradėjau jausti, kad turbūt per mažai save myliu. Tą vakarą išbandžau meditaciją, kurioje reikejo penkis ar šešis kartus kartu su vedančiąja pakartoti: aš myliu save… aš myliu save…{…} ir man riedėjo ašaros skruostais, nes suvokiau, kad tai bene sunkiausiai suvokiamas dalykas, o ką jau kalbėti apie pripažinimą. Nesakau, kad nemylėjau savęs visą gyvenimą, bet matyt besąlygiškai priimti savęs nesugebėjau tol, kol neatėjo savotiška psichologinė branda. O gal ir neatėjo, gal tik vartus į atvėriau.

Labai daug kas pasikeitė nuo to vakaro.

šmokau, ką reiškia mylėti save pačiame giliausiame lygyje. Ne tik vonios su putomis ir uždegtos žvakės 🙂

Meilė sau yra visa ko pagrindas. Nes viskas, kas tave supa, gali būti idealu – nuostabi santuoka, pasitenkinimą duodantis darbas, paklusnūs vaikai – bet jei savęs nemyli, niekas neatrodo idealu. Skaityk toliau…

Meilė sau ir priklausomybės

Gana keistas bus šios dienos įrašas, nes jis… sapnas. Bet sapne buvo tokia stipri žinutė, kad nusprendžiau pasidalinti ja ir su tavimi.
Šiaip iki 19 metų rašydavau sapnų dienoraštį, nes mano sapnai būdavo labai ryškūs, pranašiški. Vėliau tai mečiau daryti dėl laiko ar noro stokos. Paskutinį pusmetį mano sapnai vėl labai ryškūs, kartais kaip trileriai, keisti ir nepaaiškinami.
Šios dienos įrašas – tai lyg žinutė iš pasąmonės, trumpas laiškas iš dangaus… Kaip kovoti (arba ne), su priklausomybėmis….

Mano žydinti pieva (apie pokyčius)

Šiandien pajaučiau, kad baigėsi mano asmeninė krizė. Aš išgirdau tai. Stovėjau ryte prie durų, laukiau kol vaikai apsirengs, ir išgirdau balsą, kuris mane paskutinius vienerius metus sunkino tamsiu vidiniu monologu… tik šį kartą jis buvo linksmas, tvirtas, pasitikintis savimi. Ta moteris viduje man sakė:

Aš pasiruošusi priimti. Aš vėl guliu žydinčioje pievoje, matau pro mane plaukiančius debesis, užuodžiu medų, girdžiu paukščiukus. Aš vėl esu atradusi vidinę ramybę, jaučiu, kaip vėl būnu savimi ir man nėra ribų. Viskas, ko aš noriu, man pasiekiama, viskas, ko man reikia, aš jau turiu savyje.

Tai yra pats nuostabiausias jausmas – išgirsti palaikymo žodžius iš pačios savęs. Juk mes įpratę nuolat save dergti, menkinti… Todėl noriu pasidalinti kai kuo labai asmenišku – kaip aš tai pasiekiau.

Čarlis Čaplinas „Kai aš pamilau save“

Taikliau nepasakyčiau.. Tad dalinuosi… Beje, šią kalbą Č. Čaplinas pasakė savo 70-mečio proga. Kai pradėjau mylėti save, supratau, kad sielos skausmas ir sukrėtimai – tai tik įspėjamieji ženklai, jog eini prieš savo prigimtį. Dabar aš žinau: tai Autentiškumas. Kai pradėjau mylėti save, supratau, kaip stipriai galiu įskaudinti žmogų primesdamas jam troškimus, kuriems dar neatėjo laikas …