Turiu Tavęs atsiprašyt…

Turiu Tavęs atsiprašyt…

Kažkada, nepasakysiu, kada, manęs kažkas paklausė:

Kuris žmogus tau yra svarbiausias gyvenime?

Aš nežinojau, ką tuo metu atsakyti, ir tiesiog atsakiau: nežinau.

Bet tas klausimas man visada rūpėjo. Ir aš taip dažnai analizuodavau, kuriam iš savo artimųjų žmonių galėčiau duoti šį titulą. Tu – mano svarbiausias gyvenime žmogus. Cha!

Dėliojau kriterijus. Turi rūpėti man jis, ir aš jam. Kažkas, kas man padės kai man reikės. Kažkas, kas man neleis liūdeti, nepaliks vienos, padės nelaimėje, kartu džiaugsis. Žodžiu, svarbiausias bus tas, kas man prieinamas bus bet kada. 24/7. Ir nesvarbu, ar aš liūdna, ar linksma, nusivylusi, ar nustebusi. Tas žmogus visuomet mane palaikys.

Sudėliojau.

Ir kas gavosi?

Kas yra meilė sau?

Kas yra meilė sau?

Meilė sau, pagal mano asmeninį supratimą, yra gilus besąlyginis ryšys, pasiryžimas niekada neapleisti savęs, nepaisant ar diena atrodo tamsi ar šventa, šviesi ar sunki, palaikanti ar griaunanti. Todėl kad meilė sau, kaip tikras, tyras, grynas dvasingumas, nėra kelias į tobulas dienas. Meilė sau neužtikrina tobulų dienų. Tačiau ji užtikrina palaikantį požiūrį į save bei savisaugą net tomis dienomis, kurios yra labai sunkios ir toli gražu netobulos.

Ir yra labai daug klaidingų įsivaizdavimų, kas yra meilė sau. Kviečiu skaityti ir sužinoti.

Kas vyksta, kai nemyli savęs?

Kas vyksta, kai nemyli savęs?

Atsimenu, kai beveik prieš tris metus pirmą kartą pradėjau jausti, kad turbūt per mažai save myliu. Tą vakarą išbandžau meditaciją, kurioje reikejo penkis ar šešis kartus kartu su vedančiąja pakartoti: aš myliu save… aš myliu save…{…} ir man riedėjo ašaros skruostais, nes suvokiau, kad tai bene sunkiausiai suvokiamas dalykas, o ką jau kalbėti apie pripažinimą. Nesakau, kad nemylėjau savęs visą gyvenimą, bet matyt besąlygiškai priimti savęs nesugebėjau tol, kol neatėjo savotiška psichologinė branda. O gal ir neatėjo, gal tik vartus į atvėriau.

Labai daug kas pasikeitė nuo to vakaro.

šmokau, ką reiškia mylėti save pačiame giliausiame lygyje. Ne tik vonios su putomis ir uždegtos žvakės 🙂

Meilė sau yra visa ko pagrindas. Nes viskas, kas tave supa, gali būti idealu – nuostabi santuoka, pasitenkinimą duodantis darbas, paklusnūs vaikai – bet jei savęs nemyli, niekas neatrodo idealu. Skaityk toliau…

Meilė sau ir priklausomybės

Meilė sau ir priklausomybės

Gana keistas bus šios dienos įrašas, nes jis… sapnas. Bet sapne buvo tokia stipri žinutė, kad nusprendžiau pasidalinti ja ir su tavimi.
Šiaip iki 19 metų rašydavau sapnų dienoraštį, nes mano sapnai būdavo labai ryškūs, pranašiški. Vėliau tai mečiau daryti dėl laiko ar noro stokos. Paskutinį pusmetį mano sapnai vėl labai ryškūs, kartais kaip trileriai, keisti ir nepaaiškinami.
Šios dienos įrašas – tai lyg žinutė iš pasąmonės, trumpas laiškas iš dangaus… Kaip kovoti (arba ne), su priklausomybėmis….

Mano žydinti pieva (apie pokyčius)

Šiandien pajaučiau, kad baigėsi mano asmeninė krizė. Aš išgirdau tai. Stovėjau ryte prie durų, laukiau kol vaikai apsirengs, ir išgirdau balsą, kuris mane paskutinius vienerius metus sunkino tamsiu vidiniu monologu… tik šį kartą jis buvo linksmas, tvirtas, pasitikintis savimi. Ta moteris viduje man sakė:

Aš pasiruošusi priimti. Aš vėl guliu žydinčioje pievoje, matau pro mane plaukiančius debesis, užuodžiu medų, girdžiu paukščiukus. Aš vėl esu atradusi vidinę ramybę, jaučiu, kaip vėl būnu savimi ir man nėra ribų. Viskas, ko aš noriu, man pasiekiama, viskas, ko man reikia, aš jau turiu savyje.

Tai yra pats nuostabiausias jausmas – išgirsti palaikymo žodžius iš pačios savęs. Juk mes įpratę nuolat save dergti, menkinti… Todėl noriu pasidalinti kai kuo labai asmenišku – kaip aš tai pasiekiau.

Čarlis Čaplinas „Kai aš pamilau save“

Čarlis Čaplinas „Kai aš pamilau save“

Taikliau nepasakyčiau.. Tad dalinuosi… Beje, šią kalbą Č. Čaplinas pasakė savo 70-mečio proga. Kai pradėjau mylėti save, supratau, kad sielos skausmas ir sukrėtimai – tai tik įspėjamieji ženklai, jog eini prieš savo prigimtį. Dabar aš žinau: tai Autentiškumas. Kai pradėjau mylėti save, supratau, kaip stipriai galiu įskaudinti žmogų primesdamas jam troškimus, kuriems dar neatėjo laikas […]