Dėl Dievo meilės, nebūk sau tokia griežta!

Pavargusi ar emociškai, ar fiziškai, moteris yra tolygu pilkos spalvos upei.

Jos akys neblizga, o balsas žemas. Judesiai nekoordinuoti, ant nugaros auga kupra, pečiai suriesti į lanką. Šypsena? Nebent pritempus su savaržėlėmis prie ausų.

Ir pabandyk į ją ne taip pažiūrėt, ar ką ne taip pasakyt. Iš jos burnos pasipils lava, o iš akių žiežirbos. Jei pataikysi ant stipresnės jos „eikit jūs visi po velnių“ akimirkos, tai pasijausi kaip futbolo tribūnoje, kur rėkimo garsas stipresnis nei širdies dūžiai.

Ak, o kaip dar dienos, kai jos niekas nesupranta, nepalaiko, nepadaro visko laiku, ir iš viso, „tuoj trenksiu durimis ir išeisiu“ šuolis nuo kėdės akis išpūtus, kai kas nors jai bando pasipriešint arba užmeta : ko tu putojies?

Skaityk toliau…

Tu ir vėl pikta dėl savo problemų.

Ir štai tu vėl pikta. Pikta, nes trūksta pinigų.

O gal netenkina santykiai, ar pats darbas, ar tiesiog užknisa gyvenimas ir nerandi sau ramybės…bet šiandien ne tai esmė.

Ir aš tavęs klausiu:

– Tai ką padarei, kad jų būtų daugiau?

Tu: Na… bandžiau taupyt, bandžiau darbo ieškot geresnio..

– O bandei pakeisti mintis?

Tu: Bandžiau. Tikrai bandžiau. Nusipirkau kelias knygas, kelias dienas kartojau afirmacijas, stebėjau savo mąstymą.

– Kelias dienas?

Tu: Na taip, nes rezultato tai vistiek nebus.

– O knygas iki galo skaitei?

Tu: Ne, neturėjau laiko.

– O bandei ilgiau ties kažkuria vieta padirbėti, kad išsiugdytum naują įprotį, pagerėtų savistaba?

Tu: Ne, neturėjau laiko irgi.

– O iš kur atsiranda laiko skųstis esama padėtimi? 

Tu: (Tyli)

– Tai tu nori išspręsti šią problemą?

Tu: Taip. Tik nežinau kaip rasti ryžto ir nori imtis veiksmų ilgiau nei kelias dienas.

– Aš tikslaus recepto irgi nežinau, bet raumuo irgi neužauga per kelias dienas, jį reikia treniruot, kaip ir tu turi treniruot save. Nereikia jau net ir priminti, kad viskas prasideda nuo minties. Tada jau pereiname prie savijautos (kurias įtakoja mintys), ir prie veiksmų. Čia gi užburtas ratas, kaip ir su dietomis.

Ir nereikia net kelių knygų, ar 8 tinklaraščio naujienų. Mes kažkaip įpratę manyti, kad tik sunkiais būdais galima kažką pasiekti, pakeisti. Tiek įpratę dėl kažko kankintis, kad tai, kas paprasta (ir veikia) mums atrodo šūdo krūva ir mes metame tai už tvoros po kelių dienų. Juk jei dabar kankinuos, tai kad nebesikankint ir išspręst esamą problemą turiu dar gerokai pasikankint. Taip?

Skaityk toliau …

Kaip gyvenimas tave dresuoja?

be žodžių… trumpas… verčiantis susimąstyti…

Pasižiūrėk, labai trumpas video, ir nesakydama, koks yra tavo gyvenimo dresūros skanėstas, kokias instrukcijas gauni/girdi/jauti?

Ką turi padaryti, kad gautum skanėstą?

O šiandien dar pridėsiu, kad labai daug vertingos informacijos keliu kone kasdien į Facebook – tad prisijunk – https://www.facebook.com/bukikvepta/

Kodėl aš numečiau svorio?

Būtent, ne kaip, ne kokiais būdais, kokių dietų pagalba, o kodėl?

Svorio kritimas man buvo kaip pasekmė – rezultatas, to, kad pakeičiau vos tris dalykus savo galvoje ir elgsenoje. Svoris man pradėjo augti dar prieš pirmąjį nėštumą, o prieš 9 metus, gimus sūnui, ir su 30kg pliuso, aš taip ir nenumečiau jų. Visus tuos 9 metus bandžiau ieškoti svorio priežasčių – gal tai nemeilė sau, gal baimė būti patraukliai, gal tai skydlaukė, gal tai tas ar anas. Bet realių veiksmų taip ir nesiėmiau. Nes dietų bijojau dar nuo 20ties metų, kai, norėdama įtikti vaikinui, griežtų dietų laikydavausi mėnesiais.

Taip ir gyvenau su antsvoriu, nekenčiamu kūnu, ir tikėdamasi, kad jis tiesiog ims ir išgaruos, kaip stebuklas. Neišgaravo kaip stebuklas, bet išgaravo (ir garuoja) kartu su mano nauja galva.

Kviečiu pažiūrėti video ir pažiūrėti, kaip gi aš numečiau 15kg per pusę metų. Be jokių pastangų, kančių – viskas natūraliai ir iš meilės sau. Vienintelis dalykas, kuris turbūt pasikeitė ir galiu atpažinti, tai mano racione labai mažai mėsos ir NULIS alkoholio (bet aš labai mėgstu nealkoholinį alų prie įvairių makaronų ir picų). Bet ir tai irgi yra pasekmė tų veiksmų, kurių ėmiausi nuo metų pradžios.

Kokios yra depresijos priežastys?

Aną savaitę kalbėjau, kaip gi įveikti tą užsitęsusį liūdesį, ir minėjau, kad kai žengiame žingsnius link pozityvesnių pokyčių, jau galima ieškoti, kas gi sukelia tą depresiją. Priežastis įsivardinti taip pat svarbu, o kaip jas spręsti galima kalbėti ir kalbėti. Bet kuriuo atveju, jei jau jautiesi šiek tiek geriau ir gali atpažinti, kas tau sukelią tą depresiją, po truputį pradėk žvalgytis, kaip šalinti priežastis.

Iš visų pateiktų turbūt mažiausiai galiu komentuot medicinines priežastis, tačiau visos kitos tikrai gali būti mažinamos ir pašalintos profesionalų – psichologų ar koučingo specialistų – pagalba.

Gero žiūrėjimo,

Daiva

7 patarimai, kaip įveikti depresiją

Aš nesu medikė. Aš nediagnozoju, negydau, bet… turiu patirties liūdesy – depresijoj ir dalinuosi patarimais, kas padėjo man. Ir padėjo ne tik man, bet ir moterims, su kuriomis dirbu.

Prasmės nematymas, nuolatinis nervinimasis, liūdesys, jautrumas… kaip tai pažįstama, ir kaip gerai, kad visa tai galima įveikti.

Patarimus suskirsčiau į kūno, proto ir sielos sritis, nes tikiu, kad jos yra svarbiausios bandant įveikti depresiją.

Sprendimo priėmimas: iš aklavietės į veiksmą

Sprendimus priimame kasdien, kartais užstrigdamos, o kartais net nepagalvodamos. Dažniausiai turime net nusistovėjusią sprendimų priėmimo tvarką, tik apie ją negalvojame.

Ilgai ir nuo karščio subertais žodžiais apie sprendimų priėmimo būdus, kuriuos taikau ir rekomenduoju – naujame video įraše.

Kodėl neverta pergyventi ką apie tave pagalvos kiti?

Jei susiduri su šia baime, tuomet žinai, kad ji kaip kalėjimas. Nuolat jaudinies, ką pagalvos kiti, negali būti savimi, o gal dėl šitos baimės net nebežinai kas esi.

Bet turbūt absurdiškiausia yra tai, kad ši baimė yra tik tavo. Kiti žmonės arba iš viso negalvoja apie tave, arba pagalvoja tik akimirką, arba patys nuolat jaudinasi, ką tu apie juos pagalvosi.

Tai užburtas ratas, iš kurio ištrūkti gali tik praktikuodama ir atsimindama, kad kuo daugiau laiko skiri fantazijoms „ką jie apie mane pagalvos?“, tuo mažiau laiko skiri savo tikrajam gyvenimui…

Kodėl iš tiesų moteriai reikia būti gamtoje?

Labai mėgstu išeiti pasivaikščioti į savo miškelį palei ežerą prie namų.

Šiandien kalbu apie gamtos naudą, ko moteris gali pasimokyti iš gamtos, ir keli patarimai kaip tą gamtą prisijaukinti. Jei būsite atidžios, tai išgirsite ne tik lapų šiurenimą, bet ir paukščiukų čiulbėjimą 🙂

Gero klausymo, ir susitiksime gamtoje!

Būk stipri.

Šiandien dalinuosi kai kuo labai jautriu.

Tai mano rašymo terapijos ištrauka, kai siekdama emocinės laisvės telefone tiesiog plaukė žodžiai, o per juos liejosi skausmas.

Tai rašiau sausio 27 dieną, sėdėdama lėktuve į Oslą. Tai buvo vienas iš skausmingiausių rytų mano gyvenime, kuomet iš tiesų pagaliau atėjo supratimas, kokio gylio emocinį, dvasinį, o vėliau ir fizinį smurtą patyriau iš žmogaus, kuris turėtų būti tuo, kuris saugo, globoja bei myli. Tėvo. 

Dalinuosi, nes tikiuosi, kad jį perskaitys paauglės, kurios bijo dėl savo ateities. Paauglės, kuris jaučiasi nieko vertos. Paauglės, kurios neturi vilties, kad viskas pasikeis. Moterys, kurios nepasitiki savimi. Moterys, kurios nemyli savęs, nes jų niekas nemylėjo. Moterys, kurioms vis dar atrodo, kad tai jos kaltos dėl to, ką patyrė namuose. Mielosios, kuo greičiau suprasite, kad Jūs esate žemės angelai, kad Jums nieko nereikia įrodyti, nes Jūs pačios iš savęs esate tobulos ir vertos meilės, tuo greičiau gebėsite užsikimšti ausis ir negirdėti žeminimų, patyčių. Visa tai vyksta ne Jums, o dėl Jūsų. Tam, kad būtumėte stiprios, ir išsivaduotumėte nuo šio skausmo kuo greičiau. Tai sielos pamokos. Ir tai praeis. Pažadu. Tik turit kuo greičiau suvokti, kad tai yra žmogaus destruktyvus elgesys, galbūt net narciziškumas, sociopatizmas, vadink kaip nori. Man deja, reikėjo net 15 metų petraukos (o viso 34 metų), kad pagaliau sau pripažinčiau, kad tai yra kito asmens liga. Ne mano. Aš laisva. Aš jau laisva. Ir Jūs galit būti.

Kaip būti savimi ir nebijoti?

Per daugel metų visus žmones yra bandoma suvienodinti, nes taip tiesiog lengviau suvaldyti visus, tačiau tuo pačiu kiti skatina būti savimi.

 
Ką gi reiškia būti savimi, kokį kelią rinktis, kad būtų saugu būti savimi?

 
Tai aiškinu „Stebuklo kurso“ pamąstymais.

„Meilė yra esminis būties faktas. Tai galutinė mūsų tikrovė, egzistencijos žemėje tikslas. Gyvenimo prasmė – sąmoningai tai suvokti ir mylėti save bei kitus“  – Marianne Williamson

 
Būti savimi reiškia pripažinti, kad esame patys iš savęs meilė. Ir visada turime pasirinkimą, kaip gyventi su savimi ir su aplinkiniais: meilėje, arba baimėje.

Kai gyvename baimėje – niekas neauga ir nesivysto.

Tačiau kai dažniau susijungiame su savimi, su savo vidiniu intelektu ir širdimi, žinome, kad bet kokioje situacijoje galime rinktis meilę – ir tada buvimas savimi nebeatrodo baisus, o kiti, anaiptol, neatrodo tobulesni už tave….

 
Plačiau – naujame įraše.

 

Kaip pamiršti praeitį ir judėti į priekį?

Mes visi nešiojamės dalelę skausmo iš praeities. Tai gali būti nuoskaudos iš vaikystės, paauglystės, o gal dar prieš kelis metus kažkas mus labai įskaudino.

Skauda, žinau. Nejauku, jaučiu. Analizuoji, kas būtų jei to nebūtų buvę, bandai suvokti, kaip tie patyrimai suformavo tavo pasaulėžiūrą ir asmenybę.

Bet pala. Praeities nepakeisi. Tos istorijos irgi. Tad paanalizuokime kai ką.

„Aš beveik 4 metus galvojau ir narsčiau po kaulelį savo vaikystę. Žiūrėjau į save mamos akimis, tėvo akimis, klausiau savęs ką galėjau padaryti kitaip, kodėl jie manęs nepriėmė, kodėl skaudino, bet tada viena dieną paklausiau savęs – o kodėl aš dedu savo energiją ten, kur jau nieko negaliu pakeisti, ir kodėl nuolatos leidžiu sau prisirišti prie tų senų istorijų? Kodėl negaliu tiesiog paimti ir kurti visko iš naujo? Naujos savęs. Naujos istorijos. Turiu sau leisti gyventi taip, kai noriu, o ne kaip diktuoja mano praeities istorija.“

O kaip tai padaryti?