Kodėl neverta pergyventi ką apie tave pagalvos kiti?

Jei susiduri su šia baime, tuomet žinai, kad ji kaip kalėjimas. Nuolat jaudinies, ką pagalvos kiti, negali būti savimi, o gal dėl šitos baimės net nebežinai kas esi.

Bet turbūt absurdiškiausia yra tai, kad ši baimė yra tik tavo. Kiti žmonės arba iš viso negalvoja apie tave, arba pagalvoja tik akimirką, arba patys nuolat jaudinasi, ką tu apie juos pagalvosi.

Tai užburtas ratas, iš kurio ištrūkti gali tik praktikuodama ir atsimindama, kad kuo daugiau laiko skiri fantazijoms „ką jie apie mane pagalvos?“, tuo mažiau laiko skiri savo tikrajam gyvenimui…

Kodėl iš tiesų moteriai reikia būti gamtoje?

Labai mėgstu išeiti pasivaikščioti į savo miškelį palei ežerą prie namų.

Šiandien kalbu apie gamtos naudą, ko moteris gali pasimokyti iš gamtos, ir keli patarimai kaip tą gamtą prisijaukinti. Jei būsite atidžios, tai išgirsite ne tik lapų šiurenimą, bet ir paukščiukų čiulbėjimą 🙂

Gero klausymo, ir susitiksime gamtoje!

Būk stipri.

Šiandien dalinuosi kai kuo labai jautriu.

Tai mano rašymo terapijos ištrauka, kai siekdama emocinės laisvės telefone tiesiog plaukė žodžiai, o per juos liejosi skausmas.

Tai rašiau sausio 27 dieną, sėdėdama lėktuve į Oslą. Tai buvo vienas iš skausmingiausių rytų mano gyvenime, kuomet iš tiesų pagaliau atėjo supratimas, kokio gylio emocinį, dvasinį, o vėliau ir fizinį smurtą patyriau iš žmogaus, kuris turėtų būti tuo, kuris saugo, globoja bei myli. Tėvo. 

Dalinuosi, nes tikiuosi, kad jį perskaitys paauglės, kurios bijo dėl savo ateities. Paauglės, kuris jaučiasi nieko vertos. Paauglės, kurios neturi vilties, kad viskas pasikeis. Moterys, kurios nepasitiki savimi. Moterys, kurios nemyli savęs, nes jų niekas nemylėjo. Moterys, kurioms vis dar atrodo, kad tai jos kaltos dėl to, ką patyrė namuose. Mielosios, kuo greičiau suprasite, kad Jūs esate žemės angelai, kad Jums nieko nereikia įrodyti, nes Jūs pačios iš savęs esate tobulos ir vertos meilės, tuo greičiau gebėsite užsikimšti ausis ir negirdėti žeminimų, patyčių. Visa tai vyksta ne Jums, o dėl Jūsų. Tam, kad būtumėte stiprios, ir išsivaduotumėte nuo šio skausmo kuo greičiau. Tai sielos pamokos. Ir tai praeis. Pažadu. Tik turit kuo greičiau suvokti, kad tai yra žmogaus destruktyvus elgesys, galbūt net narciziškumas, sociopatizmas, vadink kaip nori. Man deja, reikėjo net 15 metų petraukos (o viso 34 metų), kad pagaliau sau pripažinčiau, kad tai yra kito asmens liga. Ne mano. Aš laisva. Aš jau laisva. Ir Jūs galit būti.

Kaip būti savimi ir nebijoti?

Per daugel metų visus žmones yra bandoma suvienodinti, nes taip tiesiog lengviau suvaldyti visus, tačiau tuo pačiu kiti skatina būti savimi.

 
Ką gi reiškia būti savimi, kokį kelią rinktis, kad būtų saugu būti savimi?

 
Tai aiškinu „Stebuklo kurso“ pamąstymais.

„Meilė yra esminis būties faktas. Tai galutinė mūsų tikrovė, egzistencijos žemėje tikslas. Gyvenimo prasmė – sąmoningai tai suvokti ir mylėti save bei kitus“  – Marianne Williamson

 
Būti savimi reiškia pripažinti, kad esame patys iš savęs meilė. Ir visada turime pasirinkimą, kaip gyventi su savimi ir su aplinkiniais: meilėje, arba baimėje.

Kai gyvename baimėje – niekas neauga ir nesivysto.

Tačiau kai dažniau susijungiame su savimi, su savo vidiniu intelektu ir širdimi, žinome, kad bet kokioje situacijoje galime rinktis meilę – ir tada buvimas savimi nebeatrodo baisus, o kiti, anaiptol, neatrodo tobulesni už tave….

 
Plačiau – naujame įraše.

 

Kaip pamiršti praeitį ir judėti į priekį?

Mes visi nešiojamės dalelę skausmo iš praeities. Tai gali būti nuoskaudos iš vaikystės, paauglystės, o gal dar prieš kelis metus kažkas mus labai įskaudino.

Skauda, žinau. Nejauku, jaučiu. Analizuoji, kas būtų jei to nebūtų buvę, bandai suvokti, kaip tie patyrimai suformavo tavo pasaulėžiūrą ir asmenybę.

Bet pala. Praeities nepakeisi. Tos istorijos irgi. Tad paanalizuokime kai ką.

„Aš beveik 4 metus galvojau ir narsčiau po kaulelį savo vaikystę. Žiūrėjau į save mamos akimis, tėvo akimis, klausiau savęs ką galėjau padaryti kitaip, kodėl jie manęs nepriėmė, kodėl skaudino, bet tada viena dieną paklausiau savęs – o kodėl aš dedu savo energiją ten, kur jau nieko negaliu pakeisti, ir kodėl nuolatos leidžiu sau prisirišti prie tų senų istorijų? Kodėl negaliu tiesiog paimti ir kurti visko iš naujo? Naujos savęs. Naujos istorijos. Turiu sau leisti gyventi taip, kai noriu, o ne kaip diktuoja mano praeities istorija.“

O kaip tai padaryti?

Kodėl svarbu tvarkytis? Ir ne tik namus?

Esu tikra, kad yra metuose etapų (pavasaris), kai pradeda kuopti namus, šveistis, o maždaug prieš Kalėdas pradedame tapti geresne, mylėti labiau, atleisti.

Tai visgi yra bent du etapai kiekvienais metais, kai kažką metame lauk – mentališkai bei fiziškai. O dažniau?

Aš maždaug kas du mėnesius stumdau baldus, darausi generalines tvarkas, rašau atleidimo laiškus, užsirašau savo vidinius blokus ir bandau jų atsikratyti. Kodėl? Todėl kad kitu atveju nerandu vietos nei išsvajotiems daiktams, nei išsvajotoms emocijoms.

Kaip tai suprasti?

O gi paprastai. Mes kaupiam ne tik daiktus, bet ir emocijas. O reikėtų kaupti tik patirtį bei žinias. Visada, visada kai noriu kažką įsigyti, metu ar parduodu kažką lauk. Visada, visada kai man trūksta teigiamų pokyčių, dirbu su savo jausmais ir palieku negražius.

Kodėl tai veikia?

Ttiek mes, tiek aplinka yra energija. Ir jei tavo erdvė yra užpildyta dulkėmis, nereikalingais daiktais bei jausmais – ar manai, kad pasikviesi savo svajones taip paprastai?

Kaip tai veikia? Kviečiu skaityti toliau…

Geriausia terapija nuo visko – rašymas

Daug psichologinių ir medicininių tyrimų įrodė, kad rašymas yra terapija. Būtent socialinis psichologas James Pennebacker yra laikomas naujosios psichoterapijos metodo pradininkas.  Jis patvirtino, kad rašymas padeda spręsti emocines ir psichologines problemas, nes rašymas susijęs su kairiuoju pusrutuliu (tarkim kalbėjimas su dešiniuoju), todėl ir poveikis yra visai kitoks nei eiti išsikalbėti.

Šiame įraše pateikiu kelis įrodymus, kodėl rašymas yra terapija, o nežinančioms nuo ko pradėti, pateikiu ir užuominas 🙂

Jautiesi įstrigusi?

Kai jausiesi įstrigusi, kai jausiesi nusiminusi, kai jausiesi prislėgta, klausykis savo minčių.

 
Klausykis jų atsargiai.

 
Didelė tikimybė, kad žodį “aš” dažnai išgirsi.

 
Kaip įkvėpianti Marianne Wilianson sako:

 “Nebūk vanduo, būk  čiaupas.”

 
Kitaip tariant, žmogiškąja forma esi kūrybiškumo kanalas su daug aukštesniu šaltiniu.

 
Pasitikėk savo šaltiniu.

Juk tu nori jaustis gerai kiekvieną dieną?

Kodėl mes nesikeičiame (II dalis)?

Jei taip viskas būtų paprasta, tai būtume -iausios. Bet yra tam tikrų priežasčių, faktorių, kodėl mes nesikeičiame, ir šios dienos įraše dalinuosi ne tik tomis priežastimis, bet ką daryti, kad jas pašalinti.

Dažniausiai pasitaikančios priežastys, kodėl mes nesikeičiame:

-Mes nenorime pasikeisti – t.y. mūsų pokytis mums nereikalingas, nes dažnu atveju tai kitų primestas tikslas

-Tau trūksta drąsos, pasitikėjimo savimi

-Tavo aplinka stabdo tave (yra nemotyvuojanti, neįkvepianti)

-Tu bijai suklysti arba atsiminimai apie buvusias klaidas tave stabdo

-Tau per mažai skauda

-Tu iš esmės nežinai, kaip praktiškai įgyvendinti tą pokytį (pasikeitimą)

Kiekvienai iš jų turiu patarimų, kuriuos pateikiu būtent video įraše.

Ne žinojimas, o veikimas kuria pokyčius (I dalis)

Visai nesenai pradėjau burti uždarą moterų bendruomenę Facebook’e, su tikslu padėti moterims būti sąmoningesnėms, laimingesnėms ir laisvesnėms. Ir visų jų klausiau – ko labiausiai tikitės iš grupės – žinių, palaikymo, draugystės, patarimų ir t.t.

Ir žinot ką, dauguma moterų sako, kad joms trūksta žinių. Aš labai susimąsčiau – juk gyvename tokiais laikais, kai pilną mokymų, knygų, tinklaraščių, mokytojų. Ar tikrai mums trūksta žinių?

Kai kuriose gyvenimo srityse galbūt taip, tikrai trūksta žinių. Gal ne visos dar turėjome galimybę išsigryninti mums rūpimus klausimus, ir tuo pačiu nežinome net kokios informacijos reiktų ieškoti.

Bet didžiajai daugumai mūsų visų – problema yra ne žiniose, o veikime!

Kas iš tų 80 knygų, 14 mokymų bei kelių konsultacijų, jei aš vistiek nieko nedarau. Net mažyčio veiksmo?

Tarkim, nusipirkau knygą pavadinimu Mylėk save ir būk laimingas. Ir jau įsivaizduoju, kad ją tik perskaičius tokia ir būsiu. Arba dar geriau. Perskaitau pirmus kelis puslapius, ir numetu. Tada vėl perku kitą knygą. Tai tik pavyzdys. Bet juk tai tiesa? Daugeliui iš mūsų tai yra būtent tokia komedija 🙂 Ir man taip buvo, ir kai kuriose gyvenimo srityse vis dar tebėra ( bėkit bėkit kilogramai 😉 ).

Tad šios dienos įrašas – truputį su iššūkiu ir motyvuojantis. Tikiuosi!

Didžiausia Kalėdų dovana slypi ne ten, kur tikiesi

Žuvis, aguonos, dovanų popierius, aliejus, plotkelės iš bažnyčios…. susitvarkyti kambarius, gaminti valgyti, serviruoti stalą…. persivalgti, nulėkti iki Piemenėlių mišių, vėliau suguldyti vaikus, tada slapčia pakuoti jų dovanas ir eiti miegoti. Kalėdos. Ak, Kalėdos.

Šios mano Kalėdos man bus labai įsimintinos. Neturiu jokių lūkesčių iš kitų, nelaukiu dovanų, net nežinau, ką tiksliai veiksiu. Na taip, valgyt ruošti jau pradėjau, bet tik tiek.

Šios mano Kalėdos man bus labai įsimintinos. Nes tiesiog aš taip nusprendžiau. Toks mano ketinimas ir tokio stebuklo aš ir tikiuosi. Ar žinai kodėl visa tai skamba taip paprasta?

Nes didžiausia Kalėdų dovana slypi ne ten, kur tikimės. Mūsų dovanos esame mes pačios, mes esame ta šviesa ir meilė, šiluma ir atjauta. Raskite tą Kalėdų stebuklą savyje ir tiesiog siųskite visiems meilę per šį šventinį laikotarpį. Tiesiog žiūrėkite į artimuosius, pajauskite savo širdies plakimą, pajauskite šilumą viduje ir sakykite sau „Aš siunčiu Jums meilę“.  Net jei ir dabar tai atrodo keistokai, padarius šį mažą ritualą tikrai pajusite kad ta DOVANA esi tu. 

Tad greičiau, pirmyn – ne gavime yra prasmė, o davime. Ateinančias kelias dienas duok, dalinkis, juokis, mylėk, apkabink, suprask, atjausk, priglausk, prajuokink, pakutenk, pabučiuok, atsiprašyk, ir vėl mylėk, mylėk, mylėk.

STEBUKLAI PRASIDEDA TAVYJE

Pasitikėk savimi

Tai nuostabi diena jaustis gyvybingai.

Šiandienos įrašas tau atėjo su viena aiškia, tvirta žinute:

Kai kalbama apie viską gyvenime, niekada, niekada neabejok savimi.

Tiesą sakant, nėra nei truputėlio prasmės abejoti – niekada.

Reikia eiti per gyvenimą kupinai pasitikėjimo.

Bet ką reiškia eiti per gyvenimą, kupinai pasitikėjimo savimi?

Jūros bangų įkvėpimas

Atsimenat vasarą? O jūrą? Gal kuriai teko pabūti ir prie vandenyno?

O maudytis jūroje patinka? O per bangas šokinėjat?

Kai aš įlipu į jūrą, netenku laiko nuovokos. Kai banga gena bangą, ir lūžta, vienintelis dalykas, kurį tuo metu galvoju, yra kokia stipri jūra, kiek ji turi energijos, ir kaip man gera. Pasijaučiu bejėgė, o kartu ir didi, nes kovoju prieš tas bangas.

Jūra. Ech.

Ko galime pasimokyti iš jūros bangų?