Proto ir minčių stebuklai. Nustebink save.

runningsSekmadienį nuostabiame Taujėnų dvare skaičiau pranešimą apie vidinę motyvaciją, ir pasidalinau savo asmeniniu pavyzdžiu, kaip protas iš tiesų kuria stebuklus…

Tie, kas seka mūsų Facebook puslapį, žino, kad rugpjūčio gale bėgsiu su kitomis moterimis Nike bėgime. Tačiau niekas nežino priešistorės… Taigi, dalinuosi…

Paskutinį kartą bėgiojau savo malonumui kai man buvo 17 metų. Ir tada kiek save pamenu, kartojau, kad man bėgti nepatinka. Aš negaliu bėgti.

Man nepatinka bėgti. Aš negaliu bėgti.

Kai po sūnų gimimų aš kasdien pradėjau nešioti gelbėjimosi ratus, bėgimas man skambėjo kaip kosmosas. Gal dėl to, kad visuomenėje priimta, kad bėga tik gazelės? (o gal čia tik mano įsitikinimas? :))

Praeitais metais Asta man siūlė bėgti kažkokiam bėgime. Aš atsisakiau grįsdama, kad esu per stambi, o bėgimas man nepatinka. Gal kitais metais. Šiemet ji vėl pasiūlė, ir aš vėl atsisakiau. Nežinau kas nutiko, bet po dviejų savaičių, eidama su vaikais į darželį pagalvojau – o gal vistik reikia? Juk tai iššūkis, ir nors bėgimas man nepatinka, gal besiruošdama tam bėgimui numesiu vieną kitą kilogramą.

{STOP! Dabar perskaityk pajuodintus žodžius ir pasakyk, ar tiki, kad bėgimas man nepatinka? Jei patikėjai tu, ar gali įsivaizduot, kiek buvau įsitikinus tuo aš pati? Minčių, vidinio monologo įtaka protui…. }

Aš užsiregistravau į bėgimą, Asta su džiaugsmu man pristatė bėgimo klubo treniravimosi planą… Viskas labai puiku, bet bėgimas man nepatinka. Pirmuosius kartus bėgau pagal planą – dvi minutes eini, dvi bėgi ir taip 20 minučių… Net jei ir galėčiau išbėgti daugiau, net nesistengiau, nes man vistiek nepatiko. Aš net nebandžiau gilintis ar galėtų patikti, nes aš 14 metų sau kartojau, kad bėgimas man nepatinka. Ką padariau, tai laikiausi taisyklės didinti išbėgtų minučių kiekį ir mažinti ėjimui skirtas minutes, bet dariau tai lygiai pagal planą, kad nepersitempčiau. Liepos mėnesį beveik nebėgiojau, na gal kartą į savaitę… Tai atostogos, tai tas, tai anas. Priežasčių juk atsiranda visuomet, kai kažko daryti nenori.

Ir štai rugpjūčio mėnesį Asta sako – atvažiuok iki manęs ir bėgsim kartu. Apsidžiaugiau, juk galėsim paplepėti. Tik Asta buvo nusiteikus rimčiau – ji man iškilmingai pranešė, kad iki naktinio Nike bėgimo liko mažai laiko ir mes turime nubėgti visus 5 km, kaip trasoje. Aš patyriau šoką, nes ligi tos dienos buvau įveikus 4km, ir tai pakaitomis einu-bėgu…

Ir mes bėgom žvyrkeliu aplink ežerą. Bėgom ir bėgom. Asta skatino mane nesustoti, o aš miriau.. Jau po pirmų dviejų minučių vien nuo minties, kad mes bėgsime 5km be man įprastų tinginiavimo minučių man darėsi bloga, man trūko oro. Aš vis kartojau, kad aš nebegaliu, kad aš tuoj nugriūsiu, kad man bloga. Aš kartojau tai garsiai, ir tyliai. Kad visi patikėtų – Asta, aš ir pasaulis. Buvau sustojus kokius 5 kartus, aš jau buvau pradėjus nekęsti Astos, kodėl ji sako Bėk, tu gali.. kai iš tiesų aš šliaužiau tik imituodama kojų kilnojimą… O ji vis kartojo… na, dar truputį, tu gali.

Asta sakė, kad vienu metu jai atrodė, kad aš verkiu – tokia apgailėtina buvo mano veido išraiška. Ar bent įsivaizduojat, kokią kančią aš išgyvenau, aš NEKENČIAU bėgimo, o dabar mane dar skatina kažkas… Pasiduot ir griūt ant žolės aš negalėjau – man būtų buvę gėda. Tokia jau esu – pralaimėt nenoriu…

Bet mes įveikėm tuos 5km. Tiklsiau Asta nubėgo, o aš pavėjui prasikankinau. Asta tikino, kad kitą dieną bus lengviau bėgti, nes jau vieną kartą atstumą būsim įveikusios. Bet istorija tuo nesibaigė.

Vakare namuose galvojau, kodėl viskas taip vyko. Juk atstumą aš įveikiau, reiškias kaip bebūtų, fiziškai aš galiu bėgti. Ar man jis patinka, ar nepatinka – yra mano pačios susikurta reakcija. Sąmoningai suvokiau, kad situaciją apsunkinau, kartodama, kad man sunku, aš negaliu ir pan. Todėl pažadėjau sau, kad kitą rytą, kai bėgsim, aš kartosiu pati sau, kad aš galiu. Tol kol patikės visi – Asta, aš ir pasaulis.

Kitą rytą aš nuo pabudimo sau kartojau – padarei tai vieną kartą, padarysi ir kitą. Tu gali. Tu gali. Tu gali. Po bėgimo jauties nuostabiai. Tu gali. Bėgti tau malonumas.

Rezultatas – mes nubėgome 5,5 km su trumpa 2 minučių ėjimo pertrauka pusiaukelėje. Aš galiu, aš galiu, aš galiu.

Net neįsivaizduojat, kokį džiaugsmą jaučiau. Ne tik dėl bėgimo. Dėl minčių ir proto galios. Kiek nedaug reikėjo – reikėjo išdrįsti pabandyti, o tada pakeisti mintis, ir aš nubėgau (nešliaužiau!).

Ir žinot ką? Dabar kasdien nubėgu vis daugiau kilometrų, o ryte pabudus pirma mintis yra – aš noriu bėgti.

Aš galiu. Ir bėgimas man patinka. Ir tai yra stebuklas.

Bėk ir tu. Pakeisk kažką. Pabandyk vieną kartą, sąmoningai stebėk savo mintis ir tada bandyt dar kartą, visiškai jas pakeitus.

 

Kuri Jūsų gyvenimo sritis yra panaši į mano istoriją? Pasidalinkite! Gal tvirtinate, kad negalite išmokti užsienio kalbos, o gal kad nemokate planuoti laiko? Gal dabar yra metas pakeisti mintis ir laukti stebuklų?

Šiltai,

Daiva

 

Papildyta 2015/08/23

begimas

Kai 17 metų iš eilės sau kartoji, kad nekenti bėgimo… kai kažkas atrodė „mission impossible“ dar vos prieš 4 mėnesius… tas išėjimas iš komforto zonos… wow… nugalėjau save, įrodžiau sau… plius naktinis Vilnius nuostabus…

NEPRALEISK NEI VIENO NAUJO ĮRAŠO. PRENUMERUOK!

One Comment

  1. Milda

    Aš irgi labai norėčiau pradėti sportuoti, bėgioti, daryti jogos pratimus ar dar kažką… Nesakau, kad man tai nepatiktų, bet kažkodėl vis atidėlioju, vis nepradedu, vis randu milijoną priežasčių 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *