Pasikliauk savimi

OMD (O mano Dieve), aš taip senai rašiau. Ir kaip lengva įkristi į nesibaigiančių darbų sąrašą. Paskutinį mėnesį tai buvo ne tik tikrieji darbai, bet ir nesibaigiantys apsilankymai poliklinikose (tvarkiau dantis sau ir sūnui, pradėjau tvarkytis mokyklos pažymas kitam sūnui), įvairūs susitikimai, magistrinio gynimas ir t.t. Žodžiu, gyvenimas mane mylėjo ir neleido nei minutėlei tuoj suabejoti – paskyrė daug veiklos.

Bet viskas tvarkoje. Nuo tada, kai mečiau ‘aš turiu viską atlikti tobulai’ reikalą, nebesijaudinu, kad nespėju, kad vėluoju, kad kažkas nepavyko kaip tikėjausi. Ir žinai ką – pasaulis nesugriuvo.

Ir vėl noriu, labai labai noriu, pasikartoti apie autentiškumą. Buvimą savimi.

Pagalvok, kaip gerai pažįsti save. Dabar vėl pagalvok. Ar tikrai ten tu, ar visgi per metų metus kitų žmonių primesta nuomonė, įdiegtos programos, dar geriau – visuomenės skiepijamos normos. O ne, aš nekviečiu maištauti. Aš kviečiu susipažinti. Nuimk nuo savęs visus rūbus (mintyse!), užmiršk nors akimirkai ką tau skiepija kiti, užmiršk kuo turėtum būti, ir paklausk savęs kas lieka be viso to. Kas aš? Kokia aš? Labas. Aš (įrašyk savo vardą). Susipažinkim.

Šiek tiek baisu. Kartais atrodo, kad atmetus visą išorinį pažinimą nieko nebeliko. Bet juk iš tiesų praradus viską, būtent tada ir prasideda tikrasis augimas. Augimas gilyn, o ne platyn.

Aš šį mėnesį absolučiai 100 procentų klausiausi savo širdies balso. Jokios logikos, jokio intelekto, tik širdis. Tikiu, kad šis mano vidinis kompasas man tik padeda, nes iš tiesš jis geriausiai žino, ko man reikia. Tikrai geriau, nei mano mama, geriausia draugė ar Facebook.com. Aš kalbėjausi su ja, klausiau jos įvairių klausimų, gavau atsakymus, ir ką manot?

Tai bene vienas iš ramiausių ir labiausiai vykusių mėnesių nuo 2016 pradžios. Kodėl? Nes mano širdis (t.y. autentiškoji aš) buvo ištroškusi naujų potyrių, naujų gyvenimo dovanų, moterų bendrystės, ir visą tai aš patyriau. Labai keistas jausmas visgi – klausytis savo širdies / intuicijos. Tarkim, atrodo va, ego / protas sako: ne, neik ten, turi daug darbo, ir šiaip, pataupyk. O širdis sako: Daiva, varyk, bus smagu. Ir klausai širdies, ir grįžti namo su didžiausia šypsena, nes per pusdienį patiri daugiau nei per paskutinius mėnesius (čia aš apie įvairius savo savaitgalius, kurie buvo gan aktyvūs nei įprasta man). Arba ambicingi užmojai, širdis sako: rašyk, užklausk, tu juk to projekto nori. Ego/protas sako: tu dar neturi pakankamai patirties, tau nieks nemokės tiek, bet klausau širdies, ir man pavyksta.

Ir tada supranti, kad visi tie stabdžiai tėra kitų lūpomis ištarti žodžiai, nes aš… aš… beribė, pilna galimybių, aš viską galiu ir viskas mano rankose. Švelniai priglaudžiu ranką prie širdies, ir tariu jai ačiū. Ji jau tikrai nelinki man blogo, ji padeda man pasikliauti savimi, ir būti autentiška.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *