Meilė sau ir priklausomybės

Gana keistas bus šios dienos įrašas, nes jis… sapnas. Bet sapne buvo tokia stipri žinutė, kad nusprendžiau pasidalinti ja ir su tavimi.

Šiaip iki 19 metų rašydavau sapnų dienoraštį, nes mano sapnai būdavo labai ryškūs, pranašiški. Vėliau tai mečiau daryti dėl laiko ar noro stokos. Paskutinį pusmetį mano sapnai vėl labai ryškūs, kartais kaip trileriai, keisti ir nepaaiškinami.

Šiąnakt sapnavau, kad esu kažkokiame mieste ekskursijoje, ir turėjome aplankyti sieros dioksido vonias (tokios karšto vandens vonios su šiuo mineralu labai populiarios Gruzijoje, išbandžiau ir labai patiko), tik ledinio šaltumo. Mano bilietą patikrino mergina, vilkinti ryškiai mėlyną suknelę iš tų blizgančių žvinelių. Jos viena akis buvo ryškiai didesnė už kitą. Visas priėmimas į tas vonias buvo sulyg žmonių bandos suvarymas į marmuru išklotą patalpą, kur visi griuvo į ledinį vandenį su rūbais ir be jų. Buvo šalta, vanduo slidus, minkštas, smirdantis.

Po kokių 20 minučių pliuškenimosi atėjo vyriškis ir pasakė, kad mūsų laikas jau baigiasi, ir turėtume lipti lauk, bet staiga į vandenį įšoko ta pati mėlyna suknele vilkinti bilietų tikrintoja, tik ji buvo visiškai girta, ir atsisukusi į mane pasakė, kad yra priklausoma nuo gėrimo ir blizgučių, ir nežino, kaip su tuo kovoti.

Tai ką jai atsakiau, turbūt buvo mano vidinis balsas kartu su reflekcija po knygos „Dievas visada keliauja incognito“ (joje herojus niekaip negalėjo mesti rūkyti), ir aš tiesiog negaliu nepasidalinti tais žodžiais. Jie tinka visoms, kurios turi bent menkiausią priklausomybę (svaigalams, cukrui, apsipirkimui ir t.t., ir nuolat kovojate su ta priklausomybe, nes jaučiate, kad tai nėra gerai)

Pirmiausia turi priimti save tokią, kokia esu iš tiesų, Su šia priklausomybe. Turi pradėti mylėti save iš visos širdies, nes ši priklausomybė greičiausiai slepia visai kitą bėdą, ir su priklausomybe tu tik bandai pabėgti nuo savęs. Dabar tu nemyli savęs, nepasitiki savimi, ir manai, kad nesi verta džiaugtis gyvenimu, todėl tau paprasčiau yra susitelkti ties šia priklausomybe. Ir kovoti su ja. Bet su ja kovoti nereikia. Ją, kaip ir save, reikia priimti, todėl pirmas žingsnis, kurį tu turi padaryti, išmokti priimti save tokią, kokia esi. Suvokti, kad net ir su trūkumais, problemomis, skaudžia praeitimi ar dugno apačia dabar, esi verta geriausio ir esi pakankama tokia, kokia esi. Tau nereikia nieko niekam įrodyti, gyvemimas myli tave ir taip. Ir aš tave myliu.

Atsibudusi niekaip negalėjau išmesti iš galvos šių žodžių. Nes iš tiesų jie tinka bet kuriam iš mūsų, tinka net tada, kai reikia priimti savo trūkumus. Kai mes kovojame su trūkumais ar priklausomybėmis, mes tik labiau klimstame, nes mintyse nuolat sukasi kaltinimai sau ar aplinkai, negatyvūs žodžiai sau, neigiama projekcija į ateitį.

Tad tiesiog noriu palinkėti mokytis save priimti. Ir mylėti. Mes esam pakankami tokie, kokie esam.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *