Prasmingi ieškojimai – kas esame iš tikrųjų?

Mama sakė daryk taip, nes taip reikia. Visada kilo klausimas, o kodėl taip reikia. Sovietmečiu tokių klausimų būti neturėjo. Reikia ir tiek. Pasirodo tai dalykas įjungiantis mąstymo stabdį. Jį atleidus kilo daug klausimų, konfliktų mokykloje, tiesos paieškų.

Na reikia tai reikia. Juk reikia eiti į darba. Reikia. Tai kodėl tas reikalas toks nemalonus…daugeliui iš mūsų. Maniau, kad man vienai, pasirodo tokių „nenormalių“ gali būti ir daugiau, liūdna statistika sako, kad 50-čiai ar net daugiau procentų.

Gana tų reikia, noriu būti, tik bėda nežinau kuo. O šita statistika irgi liūdnoka, daugiau nei pusė būsimų studentų. Tiesa, jie turi svajonių, bet neilgam, nes jas pasiryžusi „suvalgyti“ socialinė aplinka. Paprasčiau rinktis taip kaip daro kiti, nei taip kaip sako širdis ir nori tu pats. Širdies virpesius bandom pritempti prie normos.  Nes prabanga leisti sau būti nenormaliu.

Nagrinėjant mano istoriją buvo daugiau nenormos nei normos. Bet visa tai išėjo man į naudą, nes darau ką noriu ir jaučiuosi laiminga. Pagaliau. Tobulėti dar yra kur ir tikiuosi bus iki gyvenimo galo.

Daryti tai ką noriu sekėsi ne iš karto, vien tai, kad baigusi meno mokyklą, rinkausi tarptautinio verslo studijas, man sakė apie tai, kad galbūt galėsiu pardavinėti savo paveikslus (užsienyje). Bet piešti po sudijų įkvėpimo neliko, todėl kaip ir daugelis pradėjau kopti materialios gerovės laiptais, tam kad išgyventi savarankiškai. Ir gana sėkmingai, tik laimės ir pasitenkinimo tame buvo mažai. Bet mąstymas – „taip reikia“ viską neutralizuodavo. Kol susilaukiau pirmosios atžalos. Tada pradėjo kirbėti pirmieji prasmės klausimai, daug jų kilo. Po antros ir trečios atžalos auginimo idėjų veiklai negimė, bet atsirado žinojimas ko tikrai nenoriu. O pomėgis analizuoti perėjo prie žmonių. Norėjau atrasti jų elgesio motyvus, sąsajas su tuo ką jie veikia ir t.t. ir tai atimdavo vis daugiau laiko.

Vis dar nesupratau, ko iš tiesu noriu, kaip eiti į darbą ir patirti iš to malonumą, iš ko turi būti nulipdytas mano darbas, kad man patiktų. Tokių idėjų vedina ieškojau minčių savyje ir reikiamo žodžio išorėje. Kol galų gale pajutau, kad informacija, kuria domiuosi atima vis daugiau ir daugiau mano laiko. Nustojus tai ignoruoti gimė idėja, kuria dabar gyvenu, atsirado kelias, kuriuo noriu eiti. Įvertinus savo būdą ir savybes susidėliojo paveiklas į priekį.

Tokį dalyką turi atrasti kiekvienas, bent jau tas kuris ieško. Nes kas ieško, anksčiau ar vėliau randa – geriau tai būtų anksčiau, nes tada lieka laiko kitiems įdomiems dalykams.

Taigi, analizuoju žmones, jų savybes, sąsajas su galimais užsiėmimais, remdamasi informacija, kurią neša jų išorė: veidas, balsas, judesys, mimika ir kiti dalykai, kurie sujungia žmogų į visumą. Nepasitikiu testais, nes jie atima daug laiko ir juos galima apgauti, kaip ir pačiam save.

Savęs pažinimui, kaip ir bet kokiam mokslui kurio imamės, reikėtų skirti dėmesį. Dažniausiai mes nagrinėjame save iš eigos, retas kuris kapstosi giliau, ypač jauni žmonės. Kam to reikia? Tam kad nepatirti staigmenų net ir iš savęs pačio, kad žinoti ir pripažinti savo subtylybes, dėl kuriu nukenčiame patys. Ne viską galima įvertinti nepatyrus. Bet geriau tokių mėginimų būtų mažiau. Visada reikia žinoti per ką „perlipinėti“ kad būtų lengviau žengti tikslų link, o su kuo geriau susitaikyti tiesiog žinant, kad tai yra.

Kaip tai padaryti pačiam? Nagrinėkime savo elgesį, pažinkime savo norus, nenugrūskime svajonių į užkampius, nes iš jų gimsta neįtikėtini dalykai. Veido bruožai, išorė reikalingi tam, kad kad kiti intuityviai jus pažintų, o jūs kitus, kad rinktųsi kaip tinkamą draugą, partnerį ir kad patys stėbėtume kaip jus keičia išgyvenimai, emocijos, įvykiai. Savistaba atlieka svarbų vaidmenį einant pažinimo keliu. Mes esame informatyvūs nors ir nekalbame, todėl nenustebkite, kad kitas jūsų nepažinodamas gali papasakoti apie jus tiek daug.

Žmonės atėję pas mane papildo žinią apie save arba pasitvirtina tai, ką jie visada norėjo daryti.

Kartais mūsų darbo pasirinkimą lemia vien materialus faktorius arba kitų įtaka.Atrasti save ir gilinti žinias pasirinktoje veiklos srityje paranku ne tik Jums,  bet ir darbdaviui. Jūs išvengsite įtampą keliančių atrankos pokalbių, darbdavys džiaugsis mylinčiu darbą žmogumi arba atrasite savo mėgiamą veiklą. Kalbamės apie tai, kurios savybės atveria kelią į gyvenimo džiaugsmą, o kurios „kaišioja pagalius į ratus“.

Linkiu prasmingų ieškojimų.

Mūsų veidai – kaip enciklopedijos, tereikia įskaityti. 
Ten parašyta viskas. Ten matosi mūsų gyvenimai. Išraižytos visos kada nors 
nutikusios tragedijos ir džiaugsmai.- Stefan Casta

 

Ramunė VaičiulienėUžrašė ir parengė Ramunė Vaičliulienė

www.personaloatrankoskitaip.lt

 

Pokalbis žinių radijo eteryje 

 

NEPRALEISK NEI VIENO NAUJO ĮRAŠO. PRENUMERUOK!

4 Comments

  1. Pingback: Žiniasklaida | personaloatrankoskitaip.lt

  2. Pingback: Pokalbis žinių radijo eteryje | personaloatrankoskitaip.lt

  3. Pingback: Įkvepiantis puslapis kuriantiems | personaloatrankoskitaip.lt

  4. Pingback: Paskaitos moksleiviams | personaloatrankoskitaip.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *