Kaip mes tai padarėm. Įspūdžiai iš Londono renginio. {kas vyko už kadro}

Tos, kurios seka mus FB, paskutinius tris mėnesius tikrai pastebėjo, kad dažnai įkeldavom kokias nors naujienas apie mūsų organizuojamą renginį Londone.

O prasidėjo viskas nei šiaip, nei taip. Buvo karšta diena ir tiesiog diskutavom, kokie mūsų planai. „Aha, norim į Londoną“. Hm, reikia tikslo. Asta rado, kad yra pigių bilietų lapkričio gale. Skristi šiaip – neįdomu. Besišnekučiuojant atsiminėm savo dienas Londone (teip, mes abi ten savu laiku valgėm emigranto duoną), ir atmintyje buvo likęs tuštumos jausmas, kad trūkdavo renginių moterims. Na, okey, gal mes nemokėjom ieškot. Bet Traukos Dėsnis pasitarnavo labai greit. Pigūs bilietai, suorganizuojam renginį ten, bus misija – vizija – džiaugsmas moterims.

Atsimenat?

Screenshot 2015-12-03 20.43.43
Su ta diena prasidėjo toks organizavimas, kokio nesam patyrusios nei aš, nei Asta. Pranešėjų paieška, patalpų paieška, rėmėjų paieška – skamba gal ir paprasta. Tačiau mes juk Lietuvoje!

Patalpų nuomos kainos – kosminės.  O apžiūrėt galimybių irgi nėra. Pasikliovėm nuotraukomis.

Su pranešėjų paieška buvo paprasčiau – kelias moteris pažinojom, o ir jos parekomendavo kitas…

Rėmėjų paieška iš pradžių vyko labai vangiai, visi iš karto prašydavo mainais kažko…frazės o kas mums iš to  nuvainikuodavo…o mes viso labo galėjom pasakyti: „tai juk graži iniciatyva, ne pelno siekiantis renginys…galime pasiūlyti tik viešinimą, kad remiate“… Ir visgi atsirado žmonių, kurie padėjo mums šioje srityje… Po truputį, po truputį…

Ta pozityvi energija, einanti iš mūsų, matyt pasiekė ir didelius rėmėjus, kaip antai Biok Laboratorijos mėginukai, Vitabiotics vitaminai. Ir vėliau atrodė, kad visas pasaulis stengiasi, kad tik tas renginys pavyktų kuo sklandžiau! Be visatos, pranešėjų, dalyvių, draugų palaikymo turbūt viskas būtų ne taip žavinga!

 

Paskutinis mėnesis iki renginio buvo lyg sapne – daug tikrinimo, dovanų maišelių pakavimo, įvairių užklausų atsakinėjimo, paskutinių darbų sąrašų darymo ir taip toliau… Kai jau buvom Londone jaudulys didėjo, bet visgi tikėjimas, kad viskas praeis šiltai, labai padėjo nepradėti panikuoti be priežasties. Tiesa, aš buvau labai užkimus ir jau jaučiau, kad savo pranešimo skaityt nepavyks, duok die užteks jėgų pristatyti pranešėjas 🙂

Tai gi…penktadienis, paskutinė diena iki renginio. O mes vis dar nemačiusios salės. Neturim visų dovanų maišelių… Be to, pakeliui į centrą sugebėjom pasiklysti ir vėluoti į konferencijų centrą…  Bet priėjus konferencijų centrą supratom, kad nesuklydom. Aplink stūksojo gražūs namai, tvarkinga aplinka, o pats konferencijų centras pastatytas visai nesenai – todėl žavėjo.

Įėjus į konferencijų centrą, susipažinus su maloniu personalu abi su Asta tik susižvalgėm ir supratom, kad iš tiesų viskas yra geriau nei tikėjomės. Beje, labai pasijautė skirtumas tarp angliško paslaugumo ir lietuviško kažkotrūkstamokėk paslaugumo.

P12274775_438322019709032_51338104582287840_nasiruošusios dovanų maišelius, apsitarusios kas ir kaip rytoj, virpančiomis širdelėmis išėjome namo.

Man vis dar gerždančiai skaudėjo gerklę, o Asta džiaugėsi puslėmis ant kojų (per pirmasiąs dienas sukorėme turbūt 20km pėščiomis – tiek pareikalavo vaikų užsakytų lauktuvių paieškos). Traukinyje jau tylėjome. Ar tai buvo tyla prieš audrą, ar prieš pasisekimą tuo metu pasakyti negalėjome. Tačiau pilve jau skraidė drugeliai – iš susijaudinimo, iš nuovargio, iš tos akimirkos, kad mes čia ir jau beveik beveik pamatysime 4 mėnesių darbo rezultatą…

 

Renginio diena. 6 ryto. Labas rytas!  Mes vis dar čia. Ramios, draugiškos, seseriškos. Mes net nekalbam apie tai, kaip bus, kas darys registraciją, o kas pardavinės loterijos bilietus. Mes nesvarstom, kad blogiausia gali nutikti. Mes tiesiog kaip užsiliūlavusios ateinam į konferencijų centrą ir nekalbėdamos pasidalinam darbais.

Moterys renkasi. Kažkas juokauja, kad aplink vaikšto daug moterų ir naviguoja telefonais link čia. Lyg ir linksma, bet ir karšta. Labas rytas, ar Jūsų bilietas su pietumis, taip malonu, liftu į trečią aukštą , ten rasite rūbinę, kavinę, salę ir visa kita… Tai pakartojom virš 100 kartų.

O viršuje moterų laukė Asta, besišypsanti ir rami, nors vėliau prisipažino, kad adrenalinas kilo sulig moterų eile prie loterijos bilietų 🙂

9 ryto – dar palaukėm vėluojančių, ir renginys prasidėjo. Moterys meditavo, juokėsi, klausėsi, svajojo, kai kurios ašarojo, piešė, užsirašinėjo.

12313804_964171223639182_9148469252355725244_nAš pilnai visko net ir neatsimenu… atsimenu tik kaip dingo elektra (bet laaaabai laiku – tuo metu kalbėjom apie moterų energiją ir galią!) ir tai, kad nusėdo vienos pranešėjos mikrofonas, kas irgi suteikė žavesio – nes puikioji Elada galėjo pasidžiaugti savo humoro jausmu („mes einam už širmos šiek tiek mano varikliuką pataisyt“ – mat jos mikrofono dėžutė buvo pritaisyta prie nugaros).

Diena tiesiog prabėgo. Pravinguriavo. Mes tai padarėm.

Turbūt tokiomis akimirkomis ir suvoki, kad kai kažko labai nori, įmanoma.

Ir mes užsimojom suorganizuoti renginį, ir suorganizavom. Ir kas smagiausia, kad visgi išlikom ramios (tą labai pabrėžė kai kurios pranešėjos), kad visada jautėsi pozityvumas.

Bet nori nenori, reikia pripažinti, kad mes tai darėme ne vienos. Be Londono moterų, kurios mumis tikėjo, be pranešėjų, kurios mumis pasikliovė, be rėmejų, kurie mus džiugino mums nieko nebūtų pavykę!!!

Tad dar kartą tariam DĖKUI visiems žmonėms, kurie mus supo ir palaikė visapusiškai.

Daugiau renginio nuotraukų rasite Mimage Creative Production FB paskyroje

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *