Kai aš nustojau skubėti

Kad aš nustočiau skubėti, aš nustojau vaikytis man nesvarbių tikslų. Tikslų, kurie net nėra mano. Tikslų, kurių aš giliai širdyje net nenoriu.

Kad aš nustočiau skubėti, aš turėjau pripažinti, kad mano noras viską kontroliuoti tėra noras būti svarbia.

Kad aš nustočiau skubėti, aš mokiausi atsijungti nuo visko ir visų. Iš pradžių 5 minutėm į dieną, žiūrint į lubas, vėliau 45 minutes sėdint tyloje. Tyla, beje, taip pat komunikacija. Tik su savimi.

Kad aš nustočiau skubėti, aš tyčia stebėjau, kaip priešinasi mano galva mano žaidimui ‘daryk tik tai, kas svarbu ir prasminga’. Naujai atėjęs laiškas – ar tikrai turiu į jį atsakyti dabar? Ne. Po 7 minučių siuntėjas jau parašo, kad rado sprendimą.

Kad aš nustočiau skubėti, turėjau nuolat sau priminti, kad nėra degančių reikalų, yra tik sudeginantis stresas. Ir nesibaigiantis reikalų sąrašas manęs, kaip žmogaus, niekaip neužbaigia.

~~~
Kai aš nustojau skubėt, aš pradėjau gyvent.
Turiu laiko girdėti, kaip plaka mano širdis ir jausti, kas man yra svarbu.

Kai aš nustojau skubėt, aš pradėjau girdėti save ir gyventi savo gyvenimą.

Man nebereikia nieko įrodinėt, kontroliuot, šuoliuot, laukt, bėgt, jaudintis, skubintis, ramintis, atsipalaiduoti ir t.t.

Kai aš nustojau skubėt, aš tiesiog tapau savimi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *