Ką daryti, kad jis mane gerbtų ir mylėtų?

Tai klausimas, su kuriuo kreipiasi ne viena moteris. Ir, ne kiekvienai patinka mano atsakymas…


Ir aš jį tuoj pat pateiksiu. Tik prieš tai pasakysiu, kodėl jis būtent toks. Iki kokių 30-ties metų apie savigarbą ir meilę sau beveik nemąsčiau. Atsimenu, tik paverkdavau, kad jis manęs nemyli. Na()ui nesiuntinėjo, nemušė, lyg ir gerbė. Gimtadieniams, Kalėdoms dovanų prašydavau lygintuvų, puodų, patalynės. O kai lašėdavo kriauklė, aš tyliai priklaupusi ją remontuodavau. Jis nustojo į mane žiūrėt kaip į moterį. Ir skyrybos atrodė lengviausias kelias. TIK PAMOKOS AŠ NEIŠMOKAU.


Tada jau gavau visą puokštę pamokų – nuo eik tu na()ui iki tavęs niekas taip nemylės, skiriamės taikomės, melavimas ir mano tikėjimas, emocinis šantažas ir manipuliacijos. Savivertė buvo jau beveik nulinė, orumas paskendęs tulike, meilė sau – apsimestinė, nes galva paskendusi toksiškuose santykiuose. Nu bletstva, tu man gyvenimo negadinsi, galvojau. Tiesa, neilgai.

Tada vis klausiau savęs, o tai kaip aš taip, patekau į tokius santykius iš viso?

Tai gi protinga esu, pasitikinti savimi.
Ir štai… Ką daryti, kad jis mane gerbtų ir mylėtų?
O ką tu padarei, kad save gerbtum ir mylėtum? Ir ką darei, kad parodytum, kiek esi verta meilės ir pagarbos kitam?


NIEKO!
PER MAŽAI!


Nei tada, kai save dergei vidiniame dialoge, nei tada, kai kėlei scenas, o tada atsiprašinėjai lyg jis būtų paskutinis vyras žemėje.


Nei tada, kai kaip mazgotė tikėjai kokia nors jo sukurta istorija, nors giliai viduje žinojai, kad tiki tuo nes taip lengviau nei žiūrėti į savo kraujuojantį vidų.


Nei tada, kai jis negalėjo tavęs paleisti, nors nenorėjo kurti šeimos, palikdavo, o kai norėdavo vėl kur nors įkišti, skambindavo tau. Ir tu patikėdavai, kad gal vigi myli…


Nei tada, kai jis tave įžeisdavo, bet tu nežinojai jokių būdų kaip nubrėžti asmenines ribas ir jomis vadovautis.


Nei tada, kai jis nepagarbiai tau atsukdavo nugarą, kai reikėdavo pagalbos namie ar su vaikais; o kai priekaištaudavai, jis viską padarydavo, kad neliktų kaltas ir tu vėl su rožiniais akiniais vaikščiojai po namus.


Nei tada, nei tada… galėčiau vardint ir vardint, pridėt iš savo patirties ir iš Jūsų visų patirties. Ir labiausiai vainikuojanti frazė čia tinka – tai gi visi taip gyvena, ko tu čia putojies.


Deja, taip savęs negerbiam, nemylim, pamiršome orumą ir tai tapo beveik normalu. Mūsų mamos panašiai darė, mūsų draugės panašiai daro (nors gal ir nutyli). Tik vat ar tai tikrai normalu? Ar tikrai, jau klausiu pakeltu tonu.

Ne, vyrų mes nekeisime. Nes pasikeisti gali tik pati.

Ne, šis seminaras ne taps feministinis sąskrydis, kur juodinsime visus, kurie su mumis elgiasi nepagarbiai. Mes ieškosime, kodėl pačios iki tiek nusiritam ir mokysimės įrankių, kurie padės atstatyti
SAVIVERTĘ, ORUMĄ ir MEILĘ SAU.


Susitikime jau greit.


Spalio 19d – Savivertė, orumas, meilė sau: seminaras Londone
https://www.facebook.com/events/3004405216450604/

Lapkričio 9d – Savivertė, orumas, meilė sau: seminaras Vilniuje https://www.facebook.com/events/523230878489255/

NEPRALEISK NEI VIENO NAUJO ĮRAŠO. PRENUMERUOK!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *