Dėl Dievo meilės, nebūk sau tokia griežta!

Pavargusi ar emociškai, ar fiziškai, moteris yra tolygu pilkos spalvos upei.

Jos akys neblizga, o balsas žemas. Judesiai nekoordinuoti, ant nugaros auga kupra, pečiai suriesti į lanką. Šypsena? Nebent pritempus su savaržėlėmis prie ausų.

Ir pabandyk į ją ne taip pažiūrėt, ar ką ne taip pasakyt. Iš jos burnos pasipils lava, o iš akių žiežirbos. Jei pataikysi ant stipresnės jos „eikit jūs visi po velnių“ akimirkos, tai pasijausi kaip futbolo tribūnoje, kur rėkimo garsas stipresnis nei širdies dūžiai.

Ak, o kaip dar dienos, kai jos niekas nesupranta, nepalaiko, nepadaro visko laiku, ir iš viso, „tuoj trenksiu durimis ir išeisiu“ šuolis nuo kėdės akis išpūtus, kai kas nors jai bando pasipriešint arba užmeta : ko tu putojies?

Ji kaip arši Ksena kovoja dėl kiekvienos namų dulkės ir neplautos lėkštės, sumigus namiškiams dar šluoja grindis, džiauna rūbus, tada ryte nuspaudus žadintuvą pasigira save „jetus, kiek aš daug darau, o jie.. Jie nevertina“

O jie… Jie sako… Kur tu, mūsų švytinti namų būtybe, kur tavo juokas ir linksma širdis? Kur tavo ramybė, meilė ir tvirtumas? Nereikia mums blizgančios tvirtovės su ragana viduj. Mums reikia mūsų moters, o ne furijos.

~Įkvėpta diskusijų su moterimis ir asmenine patirtimi, primenu ir labai rekomenduoju, skirkite daugiau laiko sau. Tu, kaip baterija, atiduodant savo energija kitiems. Bet jei jos nepakrausi, viskas nustos veikt!!! ~

NEPRALEISK NEI VIENO NAUJO ĮRAŠO. PRENUMERUOK!

One Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *