Toksiškų tėvų žodžiai ir kaip į juos reaguoti?

Toksiškų tėvų žodžiai ir kaip į juos reaguoti?

Mano tėvai manęs nepriėmė, niekada, tokios, kokia esu. Iki tol maniau, kad toks bendravimas buvo normalus. O tai savaime suprantama, reiškia, kad ir aš nemokėjau priimti savęs tokios, kokia esu. Todėl labai daug pasirinkimų, priimtų sprendimų, santykių bei veiksmų susiję su noru įtikti, įrodyti, galų gale būti besąlygiškai mylimai ir priimtai.

Nereikia net porinti, kad senesnės kartos atstovai patys augo ne tokiomis sąlygomis kaip augo mano kartos atstovai, ir kad jiems trūko sąmoningumo bei meilės ir priėmimo iš jų pačių tėvų. Jų nemokino jų tėvai, o patys arba išmoko, arba ne, rodyti jausmus, auginti vaikus juos paleidžiant eiti savo gyvenimo keliu ir palaikyti kaip bebūtų situacijose. Nebandau nieko teisinti. Mano nesenai atlikta apklausa parodė (respondenčių skaičius buvo 105), kad tik ketvirtadalis moterų gali teigti, kad užaugo darniose šeimose, kuriose jautėsi laimingos ir mylimos, kuriose nebuvo naudojamas psichologinis, emocinis ar fizinis smurtas. Tai tik atskleidžia, kad ši bėda nėra mano vienos, tai gal veikiau yra mūsų sovietinės kolektyvinės sąmonės problema.

Bet kaip su tuo gyventi?

Tikėjimas, kuris suteikia sparnus

Tikėjimas, kuris suteikia sparnus

Tikėjimas duoda sparnus. Drąsos sparnus. Nesvarbu, kuo tiki – visata, Dievu, kosmosu, aukštesnėm jėgom, likimu.

Tikėjimas svarbus, kai kažkas keičiasi mūsų gyvenime, ar kelyje pasitaiko iššūkiai.

Tikėjimas padeda atsisakyti santykių, kurie mus kankina, bet mes bijoje juos paleisti… Jis padeda mums gerbti save labiau ir išmoko pasakyti ne tada, kai nenorime. Jis padeda mums savo kūrybiškas mintis įgyvendinti ir išleisti į pasaulį. Jis padeda būti mums pažeidžiamoms kaip niekada nebuvom, bet jis padeda būti tikromis su savimi ir pasikliauti savo autentiškumu.

Jei niekuo netikėtume, greičiausiai taip ir nepriimtume sudėtingų gyvenimo sprendimų. Greičiausiai nesiektume savo svajonių ir troškimų.

Neišpakuotos dovanos

Kažkur gvyenimo tekmėje daugelis iš mūsų pamiršome savo svajones. Įsisukome į kasdienę rutiną, Stresuojame dėl išlikimo, ir galiausiai laukiame, kol pasibaigs diena ir galėsime pailsėti. Nebegirdime savo vidinio balso, nebeliko intuicijos, ir mes nustojome gyventi gyvenimą su aukštesniu ketinimu, aistra, ir reikšme  – vietoj to kasdien godžiai save maitiname abejonėmis, baime ir nerimu. Štai tokios […]

Simboliai ir ženklai mano gyvenime

Vakar padariau kai ką nuostabaus. Na, nuostabaus sau.

Jau kuris laikas norėjau antros tatuiruotės. Vieną, katinėlį ant kojos buvau pasidarius dar prieš gerus 9 metus. Visada mylėjau katinus, ir katinukas ant kojos man išreiškė meilė jiems. O tuo pačiu ir vieno gyvenimo etapo pabaigą.

O nuo praeitos vasaros labai norėjau begalybės ženklo tatuiruotės – būtent nuo tada pradėjau dar labiau domėtis sąmoningumo praplėtimu, klestėjimo būsena ir begalybės ženklas man suteikė labai daug reikšmės. Oi atsimenu, kaip keistai žiūrėdavo žmonės į ant sienos pakabintą begalybės ženklą – ar mes sekta? Ne, mes ne sekta. 😀

Kai nuo rudens pradėjau išgyventi stiprų dvasinį atgimimą, dar labiau stiprinau vidines paieškas, grįžau prie savęs tokios, kokia esu iš tikrųjų (taip taip, paskutiniai 7 mano gyvenimo metai deja buvo įsispraudimas į kitų žmonių gyvenimo normas ir perspektyvas), pajutau, kad begalybės ženklo man neužteks. Todėl pristatau tau savo naują simbolį, į kurį žiūrėdama vis sau priminsiu….tai, kas man svarbu

Pasikliauk savimi

Pasikliauk savimi

OMD (O mano Dieve), aš taip senai rašiau. Ir kaip lengva įkristi į nesibaigiančių darbų sąrašą. Paskutinį mėnesį tai buvo ne tik tikrieji darbai, bet ir nesibaigiantys apsilankymai poliklinikose (tvarkiau dantis sau ir sūnui, pradėjau tvarkytis mokyklos pažymas kitam sūnui), įvairūs susitikimai, magistrinio gynimas ir t.t. Žodžiu, gyvenimas mane mylėjo ir neleido nei minutėlei tuoj suabejoti – paskyrė daug veiklos.

Bet viskas tvarkoje. Nuo tada, kai mečiau ‘aš turiu viską atlikti tobulai’ reikalą, nebesijaudinu, kad nespėju, kad vėluoju, kad kažkas nepavyko kaip tikėjausi. Ir žinai ką – pasaulis nesugriuvo.

Ir vėl noriu, labai labai noriu, pasikartoti apie autentiškumą. Buvimą savimi.

Mūsų vidinio balso intonacija – kiek ji svarbi?

Mūsų vidinio balso intonacija – kiek ji svarbi?

Šis įrašas šiek tiek kitoks, nes jis… įrašytas!

Susiradau programėlę, kuri visai kokybiškai įrašo balsą, ir tiesiog jį įrašiau. Įrašyti buvo būtina, nes pateikiau mažas pamokėles apie vidinio balso intonacijas.

Įraše išgirsit patarimus kaip geriau įsijausti į afirmacijas, ir įisiklausyti/įsijausti į savo būseną per intonaciją, bet žinoma – šiuos patarimus galite naudoti ir tiesiog kai beriate mintis savo galvoje.

Balandžio mėnesio horoskopas Tau asmeniškai

Balandžio mėnesio horoskopas Tau asmeniškai

Ne, mieloji.

Astrologe aš netapau. Ir nors jaučiu dabartinę mėnulio pilnatį (kaip ir visas kitas), neketinu astrologe ir tapti. Bet labai norėjau šį įrašą pavadinti būtent taip, kad tu jį išsispausdintum, pasikabintum ten, kur dažniausiai matai, ir tiesiog įsivaizduoti, kad tai asmeninis horoskopas parašytas tau manifesto / afirmacijų būdu.

Juk galų gale, viskas prasideda mūsų galvoje ir mintyse. Todėl jį skaitydama pritaikysi tai, kas aktualu tau, ir net išskaitysi ir įsidėmėsi tik tas mintis, kurios aktualios tau. Nedvejok – ir leiskis į pilnaverčio gyvenimo kelione kartu su manimi….

OMMMM… ar medituoji?

OMMMM… ar medituoji?

Oi atmenu kai pirmą kartą manęs paprašė pagulėti 5 minutes ramiai, ant grindų ir tiesiog atsipalaiduoti. Maniau išprotėsiu. Rimtai. Tai nebuvo mano pažintis su meditacija, toli gražu, bet nuo to laiko kelis metus labai skeptiškai žiūrėjau į meditacijas, jei jau taip visai atvirai, mane jos gąsdino, o žmonės, kurie sakėsi medituojantys – atrodė tolimi…

Aš neatmenu, kad bandyčiau kažkaip prisijaukinti meditacijos sąvoką, tikrai nesidomėjau, nors turbūt vis dažniau ir dažniau akis užkliūdavo už visokių straipsnių, kurie rašydavo, kad medituoti yra jėga, meditavimas išvalo sielą ir protą, atpalaiduoja kūną…bet giliai širdyje maniau, kad čia tiesiog mada. Arba dar geriau – pykau, kad rašo apie jų naudą, nes mano nuomone išgulėti ramiai 10 minučių buvo misija neįmanoma…

Bet praeitais metais, ankstyvą rudenį, eidama miegoti tiesiog pagalvojau… hm, pabandysiu. Susiradau meditaciją Meilės Šviesa, ir tiesiog atsigulusi, su ausinėm, prieš miegą klausiausi. Patiko tai, kad sako, ką reikia daryti, kur koncentruotis, todėl išgulėti 15 minučių buvo ne tik nesunku, bet ir pati meditacija užkabino. Mačiau ir tas švieseles, ir galva sukosi, ir šiaip… buvo maloniai įdomu.

Būk dėkinga, tapk stebuklinga

Pakilkime iš savasties ir būkime dėkingi. Jei šiandien neišmokom daug, vistiek išmokome nors truputį…O jei ne, tai bent jau likome sveiki…O jei susirgome, tai bent jau likome gyvi… Todėl visada yra už ką dėkoti… – Budha Gal kiek ir provokuojančiai, bet tai tiesa. Kol esame gyvi, visada galime būti už kažką dėkingi. Ar buvai dėkinga kam […]

Mano žydinti pieva (apie pokyčius)

Šiandien pajaučiau, kad baigėsi mano asmeninė krizė. Aš išgirdau tai. Stovėjau ryte prie durų, laukiau kol vaikai apsirengs, ir išgirdau balsą, kuris mane paskutinius vienerius metus sunkino tamsiu vidiniu monologu… tik šį kartą jis buvo linksmas, tvirtas, pasitikintis savimi. Ta moteris viduje man sakė:

Aš pasiruošusi priimti. Aš vėl guliu žydinčioje pievoje, matau pro mane plaukiančius debesis, užuodžiu medų, girdžiu paukščiukus. Aš vėl esu atradusi vidinę ramybę, jaučiu, kaip vėl būnu savimi ir man nėra ribų. Viskas, ko aš noriu, man pasiekiama, viskas, ko man reikia, aš jau turiu savyje.

Tai yra pats nuostabiausias jausmas – išgirsti palaikymo žodžius iš pačios savęs. Juk mes įpratę nuolat save dergti, menkinti… Todėl noriu pasidalinti kai kuo labai asmenišku – kaip aš tai pasiekiau.

Kodėl mums svarbi kitų nuomonė… Ir ar verta tuo rūpintis?

Kodėl mums svarbi kitų nuomonė… Ir ar verta tuo rūpintis?

Žinot… beveik visiems mums svarbi kitų nuomonė… kartais jos reikia palaikymui, bet kartais tai tampa baimė, kuri neleidžia mums judėti į priekį. Šiandien kviečiu pamąstyti apie tai kitu kampu. Kai žmonės rūpinasi kitų nuomone, kad sulauktų kitų pripažinimo – garbėtroškos. O kaip galime pavadinti tuos žmones, kurie negali net pradėti kažko daryti arba gyventi savo […]

Tapk savo gyvenimo lyderė. Dėl savęs.

Tapk savo gyvenimo lyderė. Dėl savęs.

Kas yra lyderystė? Lyderystė yra gebėjimas vadovauti sau taip, kad būtų pasiekti reikiami rezultatai, kuriuos tu ir įvardini – bet taip sako daugelis mokslinių šaltinių. O visgi kas iš tiesų, mano akimis, yra lyderystė? Lyderystė – tai gy­ve­ni­mo tiks­las, tai bu­vi­mas sa­vi­mi, tai atsakomybės prisiėmimas už savo pačios mintis, emocijas, žodžius ir veiksmus. Juk tik […]

Motyvacija – sąmoninga, kruopšti ir nuosekli? Taip!

Motyvacija – sąmoninga, kruopšti ir nuosekli? Taip!

Gal tai ir kvailas klausimas – bet kada paskutinį kartą buvote duše? Turbūt tėra labai mažai  žmonių, kurie galvoja, kad jei jau nusiprausė, tai nebereikės daugiau praustis… Bet kažkodėl mes būtent taip galvojame kai mąstome apie motyvaciją. Vieną kartą užsimotyvavau ir dabar jau galėsiu ramiai gyventi. Juk vėl motyvuoti savęs man nereikės? Lygiai taip, kaip šiltas dušas, […]

Naujametiniai pasižadėjimai. O gal vistik tikslai?

Naujametiniai pasižadėjimai. O gal vistik tikslai?

Ar žinojote, kad net 95 procentai naujametinių pažadų taip ir lieka pažadais? O tie likę 5 procentai buvo ne pažadai, o tvirtai išsikelti tikslai? O kiek iš mūsų iš viso jau nebežaidžia naujametinių pažadų žaidimo? Jei tai darėte metai iš metų ir buvote statistinis pažadukas, tai greičiausiai to nebedarote – niekam nepatinka jaustis nusivylusiu savimi […]

Ko mes galime pasimokyti iš filmo Matrica?

Ko mes galime pasimokyti iš filmo Matrica?

Filmas Matrica (1999) man kažkada labai patiko, nežinau ar dėl aktoriaus gražumo, ar dėl spec. efektų. Visai nesenai reikėjo jį pažiūrėti vėl, kitu kampu, iš kitos perspektyvos. Filmas senas, spec. efektai nebeatrodė tokie puikūs, o ir aktorius patiko turbūt todėl, kad tuomet buvau labai labai jauna… Bet šis filmas puikus. Šio filmo personažai labai daug […]