7 patarimai, kaip įveikti depresiją

Aš nesu medikė. Aš nediagnozoju, negydau, bet… turiu patirties liūdesy – depresijoj ir dalinuosi patarimais, kas padėjo man. Ir padėjo ne tik man, bet ir moterims, su kuriomis dirbu.

Prasmės nematymas, nuolatinis nervinimasis, liūdesys, jautrumas… kaip tai pažįstama, ir kaip gerai, kad visa tai galima įveikti.

Patarimus suskirsčiau į kūno, proto ir sielos sritis, nes tikiu, kad jos yra svarbiausios bandant įveikti depresiją.

Kodėl neverta pergyventi ką apie tave pagalvos kiti?

Jei susiduri su šia baime, tuomet žinai, kad ji kaip kalėjimas. Nuolat jaudinies, ką pagalvos kiti, negali būti savimi, o gal dėl šitos baimės net nebežinai kas esi.

Bet turbūt absurdiškiausia yra tai, kad ši baimė yra tik tavo. Kiti žmonės arba iš viso negalvoja apie tave, arba pagalvoja tik akimirką, arba patys nuolat jaudinasi, ką tu apie juos pagalvosi.

Tai užburtas ratas, iš kurio ištrūkti gali tik praktikuodama ir atsimindama, kad kuo daugiau laiko skiri fantazijoms „ką jie apie mane pagalvos?“, tuo mažiau laiko skiri savo tikrajam gyvenimui…

Būk stipri.

Šiandien dalinuosi kai kuo labai jautriu.

Tai mano rašymo terapijos ištrauka, kai siekdama emocinės laisvės telefone tiesiog plaukė žodžiai, o per juos liejosi skausmas.

Tai rašiau sausio 27 dieną, sėdėdama lėktuve į Oslą. Tai buvo vienas iš skausmingiausių rytų mano gyvenime, kuomet iš tiesų pagaliau atėjo supratimas, kokio gylio emocinį, dvasinį, o vėliau ir fizinį smurtą patyriau iš žmogaus, kuris turėtų būti tuo, kuris saugo, globoja bei myli. Tėvo. 

Dalinuosi, nes tikiuosi, kad jį perskaitys paauglės, kurios bijo dėl savo ateities. Paauglės, kuris jaučiasi nieko vertos. Paauglės, kurios neturi vilties, kad viskas pasikeis. Moterys, kurios nepasitiki savimi. Moterys, kurios nemyli savęs, nes jų niekas nemylėjo. Moterys, kurioms vis dar atrodo, kad tai jos kaltos dėl to, ką patyrė namuose. Mielosios, kuo greičiau suprasite, kad Jūs esate žemės angelai, kad Jums nieko nereikia įrodyti, nes Jūs pačios iš savęs esate tobulos ir vertos meilės, tuo greičiau gebėsite užsikimšti ausis ir negirdėti žeminimų, patyčių. Visa tai vyksta ne Jums, o dėl Jūsų. Tam, kad būtumėte stiprios, ir išsivaduotumėte nuo šio skausmo kuo greičiau. Tai sielos pamokos. Ir tai praeis. Pažadu. Tik turit kuo greičiau suvokti, kad tai yra žmogaus destruktyvus elgesys, galbūt net narciziškumas, sociopatizmas, vadink kaip nori. Man deja, reikėjo net 15 metų petraukos (o viso 34 metų), kad pagaliau sau pripažinčiau, kad tai yra kito asmens liga. Ne mano. Aš laisva. Aš jau laisva. Ir Jūs galit būti.

Geriausia terapija nuo visko – rašymas

Daug psichologinių ir medicininių tyrimų įrodė, kad rašymas yra terapija. Būtent socialinis psichologas James Pennebacker yra laikomas naujosios psichoterapijos metodo pradininkas.  Jis patvirtino, kad rašymas padeda spręsti emocines ir psichologines problemas, nes rašymas susijęs su kairiuoju pusrutuliu (tarkim kalbėjimas su dešiniuoju), todėl ir poveikis yra visai kitoks nei eiti išsikalbėti.

Šiame įraše pateikiu kelis įrodymus, kodėl rašymas yra terapija, o nežinančioms nuo ko pradėti, pateikiu ir užuominas 🙂

Kodėl mes nesikeičiame (II dalis)?

Jei taip viskas būtų paprasta, tai būtume -iausios. Bet yra tam tikrų priežasčių, faktorių, kodėl mes nesikeičiame, ir šios dienos įraše dalinuosi ne tik tomis priežastimis, bet ką daryti, kad jas pašalinti.

Dažniausiai pasitaikančios priežastys, kodėl mes nesikeičiame:

-Mes nenorime pasikeisti – t.y. mūsų pokytis mums nereikalingas, nes dažnu atveju tai kitų primestas tikslas

-Tau trūksta drąsos, pasitikėjimo savimi

-Tavo aplinka stabdo tave (yra nemotyvuojanti, neįkvepianti)

-Tu bijai suklysti arba atsiminimai apie buvusias klaidas tave stabdo

-Tau per mažai skauda

-Tu iš esmės nežinai, kaip praktiškai įgyvendinti tą pokytį (pasikeitimą)

Kiekvienai iš jų turiu patarimų, kuriuos pateikiu būtent video įraše.

Ne žinojimas, o veikimas kuria pokyčius (I dalis)

Visai nesenai pradėjau burti uždarą moterų bendruomenę Facebook’e, su tikslu padėti moterims būti sąmoningesnėms, laimingesnėms ir laisvesnėms. Ir visų jų klausiau – ko labiausiai tikitės iš grupės – žinių, palaikymo, draugystės, patarimų ir t.t.

Ir žinot ką, dauguma moterų sako, kad joms trūksta žinių. Aš labai susimąsčiau – juk gyvename tokiais laikais, kai pilną mokymų, knygų, tinklaraščių, mokytojų. Ar tikrai mums trūksta žinių?

Kai kuriose gyvenimo srityse galbūt taip, tikrai trūksta žinių. Gal ne visos dar turėjome galimybę išsigryninti mums rūpimus klausimus, ir tuo pačiu nežinome net kokios informacijos reiktų ieškoti.

Bet didžiajai daugumai mūsų visų – problema yra ne žiniose, o veikime!

Kas iš tų 80 knygų, 14 mokymų bei kelių konsultacijų, jei aš vistiek nieko nedarau. Net mažyčio veiksmo?

Tarkim, nusipirkau knygą pavadinimu Mylėk save ir būk laimingas. Ir jau įsivaizduoju, kad ją tik perskaičius tokia ir būsiu. Arba dar geriau. Perskaitau pirmus kelis puslapius, ir numetu. Tada vėl perku kitą knygą. Tai tik pavyzdys. Bet juk tai tiesa? Daugeliui iš mūsų tai yra būtent tokia komedija 🙂 Ir man taip buvo, ir kai kuriose gyvenimo srityse vis dar tebėra ( bėkit bėkit kilogramai 😉 ).

Tad šios dienos įrašas – truputį su iššūkiu ir motyvuojantis. Tikiuosi!

Toksiškų tėvų žodžiai ir kaip į juos reaguoti?

Mano tėvai manęs nepriėmė, niekada, tokios, kokia esu. Iki tol maniau, kad toks bendravimas buvo normalus. O tai savaime suprantama, reiškia, kad ir aš nemokėjau priimti savęs tokios, kokia esu. Todėl labai daug pasirinkimų, priimtų sprendimų, santykių bei veiksmų susiję su noru įtikti, įrodyti, galų gale būti besąlygiškai mylimai ir priimtai.

Nereikia net porinti, kad senesnės kartos atstovai patys augo ne tokiomis sąlygomis kaip augo mano kartos atstovai, ir kad jiems trūko sąmoningumo bei meilės ir priėmimo iš jų pačių tėvų. Jų nemokino jų tėvai, o patys arba išmoko, arba ne, rodyti jausmus, auginti vaikus juos paleidžiant eiti savo gyvenimo keliu ir palaikyti kaip bebūtų situacijose. Nebandau nieko teisinti. Mano nesenai atlikta apklausa parodė (respondenčių skaičius buvo 105), kad tik ketvirtadalis moterų gali teigti, kad užaugo darniose šeimose, kuriose jautėsi laimingos ir mylimos, kuriose nebuvo naudojamas psichologinis, emocinis ar fizinis smurtas. Tai tik atskleidžia, kad ši bėda nėra mano vienos, tai gal veikiau yra mūsų sovietinės kolektyvinės sąmonės problema.

Bet kaip su tuo gyventi?

Tikėjimas, kuris suteikia sparnus

Tikėjimas duoda sparnus. Drąsos sparnus. Nesvarbu, kuo tiki – visata, Dievu, kosmosu, aukštesnėm jėgom, likimu.

Tikėjimas svarbus, kai kažkas keičiasi mūsų gyvenime, ar kelyje pasitaiko iššūkiai.

Tikėjimas padeda atsisakyti santykių, kurie mus kankina, bet mes bijoje juos paleisti… Jis padeda mums gerbti save labiau ir išmoko pasakyti ne tada, kai nenorime. Jis padeda mums savo kūrybiškas mintis įgyvendinti ir išleisti į pasaulį. Jis padeda būti mums pažeidžiamoms kaip niekada nebuvom, bet jis padeda būti tikromis su savimi ir pasikliauti savo autentiškumu.

Jei niekuo netikėtume, greičiausiai taip ir nepriimtume sudėtingų gyvenimo sprendimų. Greičiausiai nesiektume savo svajonių ir troškimų.

Neišpakuotos dovanos

Kažkur gvyenimo tekmėje daugelis iš mūsų pamiršome savo svajones. Įsisukome į kasdienę rutiną, Stresuojame dėl išlikimo, ir galiausiai laukiame, kol pasibaigs diena ir galėsime pailsėti. Nebegirdime savo vidinio balso, nebeliko intuicijos, ir mes nustojome gyventi gyvenimą su aukštesniu ketinimu, aistra, ir reikšme  – vietoj to kasdien godžiai save maitiname abejonėmis, baime ir nerimu. Štai tokios …

Simboliai ir ženklai mano gyvenime

Vakar padariau kai ką nuostabaus. Na, nuostabaus sau.

Jau kuris laikas norėjau antros tatuiruotės. Vieną, katinėlį ant kojos buvau pasidarius dar prieš gerus 9 metus. Visada mylėjau katinus, ir katinukas ant kojos man išreiškė meilė jiems. O tuo pačiu ir vieno gyvenimo etapo pabaigą.

O nuo praeitos vasaros labai norėjau begalybės ženklo tatuiruotės – būtent nuo tada pradėjau dar labiau domėtis sąmoningumo praplėtimu, klestėjimo būsena ir begalybės ženklas man suteikė labai daug reikšmės. Oi atsimenu, kaip keistai žiūrėdavo žmonės į ant sienos pakabintą begalybės ženklą – ar mes sekta? Ne, mes ne sekta. 😀

Kai nuo rudens pradėjau išgyventi stiprų dvasinį atgimimą, dar labiau stiprinau vidines paieškas, grįžau prie savęs tokios, kokia esu iš tikrųjų (taip taip, paskutiniai 7 mano gyvenimo metai deja buvo įsispraudimas į kitų žmonių gyvenimo normas ir perspektyvas), pajutau, kad begalybės ženklo man neužteks. Todėl pristatau tau savo naują simbolį, į kurį žiūrėdama vis sau priminsiu….tai, kas man svarbu

Pasikliauk savimi

OMD (O mano Dieve), aš taip senai rašiau. Ir kaip lengva įkristi į nesibaigiančių darbų sąrašą. Paskutinį mėnesį tai buvo ne tik tikrieji darbai, bet ir nesibaigiantys apsilankymai poliklinikose (tvarkiau dantis sau ir sūnui, pradėjau tvarkytis mokyklos pažymas kitam sūnui), įvairūs susitikimai, magistrinio gynimas ir t.t. Žodžiu, gyvenimas mane mylėjo ir neleido nei minutėlei tuoj suabejoti – paskyrė daug veiklos.

Bet viskas tvarkoje. Nuo tada, kai mečiau ‘aš turiu viską atlikti tobulai’ reikalą, nebesijaudinu, kad nespėju, kad vėluoju, kad kažkas nepavyko kaip tikėjausi. Ir žinai ką – pasaulis nesugriuvo.

Ir vėl noriu, labai labai noriu, pasikartoti apie autentiškumą. Buvimą savimi.

Mūsų vidinio balso intonacija – kiek ji svarbi?

Šis įrašas šiek tiek kitoks, nes jis… įrašytas!

Susiradau programėlę, kuri visai kokybiškai įrašo balsą, ir tiesiog jį įrašiau. Įrašyti buvo būtina, nes pateikiau mažas pamokėles apie vidinio balso intonacijas.

Įraše išgirsit patarimus kaip geriau įsijausti į afirmacijas, ir įisiklausyti/įsijausti į savo būseną per intonaciją, bet žinoma – šiuos patarimus galite naudoti ir tiesiog kai beriate mintis savo galvoje.

Balandžio mėnesio horoskopas Tau asmeniškai

Ne, mieloji.

Astrologe aš netapau. Ir nors jaučiu dabartinę mėnulio pilnatį (kaip ir visas kitas), neketinu astrologe ir tapti. Bet labai norėjau šį įrašą pavadinti būtent taip, kad tu jį išsispausdintum, pasikabintum ten, kur dažniausiai matai, ir tiesiog įsivaizduoti, kad tai asmeninis horoskopas parašytas tau manifesto / afirmacijų būdu.

Juk galų gale, viskas prasideda mūsų galvoje ir mintyse. Todėl jį skaitydama pritaikysi tai, kas aktualu tau, ir net išskaitysi ir įsidėmėsi tik tas mintis, kurios aktualios tau. Nedvejok – ir leiskis į pilnaverčio gyvenimo kelione kartu su manimi….

OMMMM… ar medituoji?

Oi atmenu kai pirmą kartą manęs paprašė pagulėti 5 minutes ramiai, ant grindų ir tiesiog atsipalaiduoti. Maniau išprotėsiu. Rimtai. Tai nebuvo mano pažintis su meditacija, toli gražu, bet nuo to laiko kelis metus labai skeptiškai žiūrėjau į meditacijas, jei jau taip visai atvirai, mane jos gąsdino, o žmonės, kurie sakėsi medituojantys – atrodė tolimi…

Aš neatmenu, kad bandyčiau kažkaip prisijaukinti meditacijos sąvoką, tikrai nesidomėjau, nors turbūt vis dažniau ir dažniau akis užkliūdavo už visokių straipsnių, kurie rašydavo, kad medituoti yra jėga, meditavimas išvalo sielą ir protą, atpalaiduoja kūną…bet giliai širdyje maniau, kad čia tiesiog mada. Arba dar geriau – pykau, kad rašo apie jų naudą, nes mano nuomone išgulėti ramiai 10 minučių buvo misija neįmanoma…

Bet praeitais metais, ankstyvą rudenį, eidama miegoti tiesiog pagalvojau… hm, pabandysiu. Susiradau meditaciją Meilės Šviesa, ir tiesiog atsigulusi, su ausinėm, prieš miegą klausiausi. Patiko tai, kad sako, ką reikia daryti, kur koncentruotis, todėl išgulėti 15 minučių buvo ne tik nesunku, bet ir pati meditacija užkabino. Mačiau ir tas švieseles, ir galva sukosi, ir šiaip… buvo maloniai įdomu.

Būk dėkinga, tapk stebuklinga

Pakilkime iš savasties ir būkime dėkingi. Jei šiandien neišmokom daug, vistiek išmokome nors truputį…O jei ne, tai bent jau likome sveiki…O jei susirgome, tai bent jau likome gyvi… Todėl visada yra už ką dėkoti… – Budha Gal kiek ir provokuojančiai, bet tai tiesa. Kol esame gyvi, visada galime būti už kažką dėkingi. Ar buvai dėkinga kam …