Kodėl neverta pergyventi ką apie tave pagalvos kiti?

Jei susiduri su šia baime, tuomet žinai, kad ji kaip kalėjimas. Nuolat jaudinies, ką pagalvos kiti, negali būti savimi, o gal dėl šitos baimės net nebežinai kas esi.

Bet turbūt absurdiškiausia yra tai, kad ši baimė yra tik tavo. Kiti žmonės arba iš viso negalvoja apie tave, arba pagalvoja tik akimirką, arba patys nuolat jaudinasi, ką tu apie juos pagalvosi.

Tai užburtas ratas, iš kurio ištrūkti gali tik praktikuodama ir atsimindama, kad kuo daugiau laiko skiri fantazijoms „ką jie apie mane pagalvos?“, tuo mažiau laiko skiri savo tikrajam gyvenimui…

Kodėl iš tiesų moteriai reikia būti gamtoje?

Labai mėgstu išeiti pasivaikščioti į savo miškelį palei ežerą prie namų.

Šiandien kalbu apie gamtos naudą, ko moteris gali pasimokyti iš gamtos, ir keli patarimai kaip tą gamtą prisijaukinti. Jei būsite atidžios, tai išgirsite ne tik lapų šiurenimą, bet ir paukščiukų čiulbėjimą 🙂

Gero klausymo, ir susitiksime gamtoje!

Būk stipri.

Šiandien dalinuosi kai kuo labai jautriu.

Tai mano rašymo terapijos ištrauka, kai siekdama emocinės laisvės telefone tiesiog plaukė žodžiai, o per juos liejosi skausmas.

Tai rašiau sausio 27 dieną, sėdėdama lėktuve į Oslą. Tai buvo vienas iš skausmingiausių rytų mano gyvenime, kuomet iš tiesų pagaliau atėjo supratimas, kokio gylio emocinį, dvasinį, o vėliau ir fizinį smurtą patyriau iš žmogaus, kuris turėtų būti tuo, kuris saugo, globoja bei myli. Tėvo. 

Dalinuosi, nes tikiuosi, kad jį perskaitys paauglės, kurios bijo dėl savo ateities. Paauglės, kuris jaučiasi nieko vertos. Paauglės, kurios neturi vilties, kad viskas pasikeis. Moterys, kurios nepasitiki savimi. Moterys, kurios nemyli savęs, nes jų niekas nemylėjo. Moterys, kurioms vis dar atrodo, kad tai jos kaltos dėl to, ką patyrė namuose. Mielosios, kuo greičiau suprasite, kad Jūs esate žemės angelai, kad Jums nieko nereikia įrodyti, nes Jūs pačios iš savęs esate tobulos ir vertos meilės, tuo greičiau gebėsite užsikimšti ausis ir negirdėti žeminimų, patyčių. Visa tai vyksta ne Jums, o dėl Jūsų. Tam, kad būtumėte stiprios, ir išsivaduotumėte nuo šio skausmo kuo greičiau. Tai sielos pamokos. Ir tai praeis. Pažadu. Tik turit kuo greičiau suvokti, kad tai yra žmogaus destruktyvus elgesys, galbūt net narciziškumas, sociopatizmas, vadink kaip nori. Man deja, reikėjo net 15 metų petraukos (o viso 34 metų), kad pagaliau sau pripažinčiau, kad tai yra kito asmens liga. Ne mano. Aš laisva. Aš jau laisva. Ir Jūs galit būti.

Kaip būti savimi ir nebijoti?

Per daugel metų visus žmones yra bandoma suvienodinti, nes taip tiesiog lengviau suvaldyti visus, tačiau tuo pačiu kiti skatina būti savimi.

 
Ką gi reiškia būti savimi, kokį kelią rinktis, kad būtų saugu būti savimi?

 
Tai aiškinu „Stebuklo kurso“ pamąstymais.

„Meilė yra esminis būties faktas. Tai galutinė mūsų tikrovė, egzistencijos žemėje tikslas. Gyvenimo prasmė – sąmoningai tai suvokti ir mylėti save bei kitus“  – Marianne Williamson

 
Būti savimi reiškia pripažinti, kad esame patys iš savęs meilė. Ir visada turime pasirinkimą, kaip gyventi su savimi ir su aplinkiniais: meilėje, arba baimėje.

Kai gyvename baimėje – niekas neauga ir nesivysto.

Tačiau kai dažniau susijungiame su savimi, su savo vidiniu intelektu ir širdimi, žinome, kad bet kokioje situacijoje galime rinktis meilę – ir tada buvimas savimi nebeatrodo baisus, o kiti, anaiptol, neatrodo tobulesni už tave….

 
Plačiau – naujame įraše.

 

Kaip pamiršti praeitį ir judėti į priekį?

Mes visi nešiojamės dalelę skausmo iš praeities. Tai gali būti nuoskaudos iš vaikystės, paauglystės, o gal dar prieš kelis metus kažkas mus labai įskaudino.

Skauda, žinau. Nejauku, jaučiu. Analizuoji, kas būtų jei to nebūtų buvę, bandai suvokti, kaip tie patyrimai suformavo tavo pasaulėžiūrą ir asmenybę.

Bet pala. Praeities nepakeisi. Tos istorijos irgi. Tad paanalizuokime kai ką.

„Aš beveik 4 metus galvojau ir narsčiau po kaulelį savo vaikystę. Žiūrėjau į save mamos akimis, tėvo akimis, klausiau savęs ką galėjau padaryti kitaip, kodėl jie manęs nepriėmė, kodėl skaudino, bet tada viena dieną paklausiau savęs – o kodėl aš dedu savo energiją ten, kur jau nieko negaliu pakeisti, ir kodėl nuolatos leidžiu sau prisirišti prie tų senų istorijų? Kodėl negaliu tiesiog paimti ir kurti visko iš naujo? Naujos savęs. Naujos istorijos. Turiu sau leisti gyventi taip, kai noriu, o ne kaip diktuoja mano praeities istorija.“

O kaip tai padaryti?

Kodėl svarbu tvarkytis? Ir ne tik namus?

Esu tikra, kad yra metuose etapų (pavasaris), kai pradeda kuopti namus, šveistis, o maždaug prieš Kalėdas pradedame tapti geresne, mylėti labiau, atleisti.

Tai visgi yra bent du etapai kiekvienais metais, kai kažką metame lauk – mentališkai bei fiziškai. O dažniau?

Aš maždaug kas du mėnesius stumdau baldus, darausi generalines tvarkas, rašau atleidimo laiškus, užsirašau savo vidinius blokus ir bandau jų atsikratyti. Kodėl? Todėl kad kitu atveju nerandu vietos nei išsvajotiems daiktams, nei išsvajotoms emocijoms.

Kaip tai suprasti?

O gi paprastai. Mes kaupiam ne tik daiktus, bet ir emocijas. O reikėtų kaupti tik patirtį bei žinias. Visada, visada kai noriu kažką įsigyti, metu ar parduodu kažką lauk. Visada, visada kai man trūksta teigiamų pokyčių, dirbu su savo jausmais ir palieku negražius.

Kodėl tai veikia?

Ttiek mes, tiek aplinka yra energija. Ir jei tavo erdvė yra užpildyta dulkėmis, nereikalingais daiktais bei jausmais – ar manai, kad pasikviesi savo svajones taip paprastai?

Kaip tai veikia? Kviečiu skaityti toliau…

Jautiesi įstrigusi?

Kai jausiesi įstrigusi, kai jausiesi nusiminusi, kai jausiesi prislėgta, klausykis savo minčių.

 
Klausykis jų atsargiai.

 
Didelė tikimybė, kad žodį “aš” dažnai išgirsi.

 
Kaip įkvėpianti Marianne Wilianson sako:

 “Nebūk vanduo, būk  čiaupas.”

 
Kitaip tariant, žmogiškąja forma esi kūrybiškumo kanalas su daug aukštesniu šaltiniu.

 
Pasitikėk savo šaltiniu.

Juk tu nori jaustis gerai kiekvieną dieną?

Pasitikėk savimi

Tai nuostabi diena jaustis gyvybingai.

Šiandienos įrašas tau atėjo su viena aiškia, tvirta žinute:

Kai kalbama apie viską gyvenime, niekada, niekada neabejok savimi.

Tiesą sakant, nėra nei truputėlio prasmės abejoti – niekada.

Reikia eiti per gyvenimą kupinai pasitikėjimo.

Bet ką reiškia eiti per gyvenimą, kupinai pasitikėjimo savimi?

Jūros bangų įkvėpimas

Atsimenat vasarą? O jūrą? Gal kuriai teko pabūti ir prie vandenyno?

O maudytis jūroje patinka? O per bangas šokinėjat?

Kai aš įlipu į jūrą, netenku laiko nuovokos. Kai banga gena bangą, ir lūžta, vienintelis dalykas, kurį tuo metu galvoju, yra kokia stipri jūra, kiek ji turi energijos, ir kaip man gera. Pasijaučiu bejėgė, o kartu ir didi, nes kovoju prieš tas bangas.

Jūra. Ech.

Ko galime pasimokyti iš jūros bangų?

Ar sąmoningumas gali būti blogai?

Būti sąmoningu – pirmiausiai reiškia būti dėmesingu ir suvokti save dabartiniame momente. Tai budrios ir aktyvios sąmonės būsena, kurioje žmogus palaiko ryšį su tikrove ir sąveikauja su ja. Tai mokėjimas priimti viską taip, kaip yra. Sąmoningas žmogus, sakoma, negyvena automatiškai, jis dažniau stebi jį supančią aplinką, taip pažindamas save ir kitus. Sąmoningas žmogus greičiausiai neatsidurs tokioje situacijoje: „ai, žinot, gyvenau, kaip ėjosi, ir net nesuprantu, kaip atsiradau šioje kritinėje situacijoje. Gyvenau ir tiek, kaip visi…“

Ir viskas yra puiku. Sąmoningumas mąsina ir žavi. Išmoksti mintimis valdyti savo gyvenimą (arba protas daar labiau valdo tave), išmokti patirti akimirkos džiaugsmą, būti dėkingesnis, atsipalaiduoti ir patirti mažiau nerimo. Bet ar tikrai viskas taip gerai? Apie tai – video blogas.

Afirmacijos – būdas valdyti savo mintis ir kurti naują gyvenimą

Kodėl turėtume valdyti savo mintis, turbūt net nereikia pasakoti. Jei jums kažkurioje gyvenimo srityje nesiseka, tai būtent greičiausiai todėl, kad jūsų galvoje nuolat kirba negatyvios mintys. Netikite? Sukluskite ir stebėkite savo vidinį dialogą. Taip, kaip nebegirdime šaldytuvo veikimo, nes įprato ausis, taip įprantame ir prie savo vidinio dialogo.

„Reikia kažką pagaminti vakarienei. O ir vėl ji skambina. Pamiršau sumokėti tą prakeiktą sąskaitą. Kur iš viso ją padėjau. Velnias, esu labai užmaršus. Kaži kaip gi seksis rytoj susirinkime, ar nesusimausiu? Gerai, kad nors mokslai sekasi. Kur gi padėjau tą raudoną aplanką? Negi palikau automobilyje. Žioplys…. ir t.t.“

Ar bent įsivaizduojate, kiek minčių sukasi Jūsų galvoje kasdieną. Ir ne visos mintys būtinai yra tiesa. Kai kurios tėra jūsų nuomonė apie save, apie kitus, o kai kas yra tikri faktai.

Bet svarbiausia… tai, ką mes nuolatos galvojame, kartojame sau, arba netgi matome užrašyta reklamose, TV laidose, spaudoje yra perkeliama į mūsų pasąmonę. O pasąmonėje tos mintys nugula kaip labai galinga jėga, kuri būtent ir pritraukia į mūsų gyvenimą žmones, aplinkybes ir galimybes, įvykius, kurie atitinka mūsų minčių modelį.

Tai gi norint, kad pasikeistų mūsų gyvenimas, reikia keisti mintis. Bet kaip?

Neatidėliok gyventi arba kas slypi už kai kurių tikslų?

Kartais mes išsikeliame sau kokį nors tikslą, ir kartojame sau: jau kai pasieksiu tai, tada galėsiu siekti kitų tikslų, arba pradėti normaliai gyventi. Dažnai tai būna frazės.. kai ištekėsiu, tada jau… kai susilauksiu vaiko, tada jau… kai turėsiu daugiau pinigų, tada jau… kai suplonėsiu, tada jau… Bet kas gi slypi už viso to? Atidėliojimas gyventi? …

Greitas būdas nusiraminti, atsipalaiduoti, pajusti save <3

Vasara bėga labai greitai…

Ketinau šią vasarą parašyti knygą, atnaujinti svetainę, bet… gavosi kaip visada vasarą. Šaukia miškas, arba ežeras, tada netikėti svečiai… vėliau smulkūs darbai užgožia rimtesnius, o tada seka 5 dienos svajojimo 🙂

Bet aš niekur toli nedingau, ir dalinuosi savo trumpame video apie įrankį, kurį atradau gana netikėtai, bandžiau, praktikavau ir man labai patiko. Tiesą sakant, po to, kai įkėliau video, sugalvojau dar įvairių mantrų, su kuriomis galima naudoti šią mudrą (rankų joga)

Kviečiu pažiūreti video ir išbandyti. Kad nusiraminimas ir relaksacija ar susitelkimas į save suveiktų, kartoti šia mudrą ir mantrą bent 20 kartų, o jei reikia ir ilgiau.

Turiu Tavęs atsiprašyt…

Kažkada, nepasakysiu, kada, manęs kažkas paklausė:

Kuris žmogus tau yra svarbiausias gyvenime?

Aš nežinojau, ką tuo metu atsakyti, ir tiesiog atsakiau: nežinau.

Bet tas klausimas man visada rūpėjo. Ir aš taip dažnai analizuodavau, kuriam iš savo artimųjų žmonių galėčiau duoti šį titulą. Tu – mano svarbiausias gyvenime žmogus. Cha!

Dėliojau kriterijus. Turi rūpėti man jis, ir aš jam. Kažkas, kas man padės kai man reikės. Kažkas, kas man neleis liūdeti, nepaliks vienos, padės nelaimėje, kartu džiaugsis. Žodžiu, svarbiausias bus tas, kas man prieinamas bus bet kada. 24/7. Ir nesvarbu, ar aš liūdna, ar linksma, nusivylusi, ar nustebusi. Tas žmogus visuomet mane palaikys.

Sudėliojau.

Ir kas gavosi?