Jūros bangų įkvėpimas

Atsimenat vasarą? O jūrą? Gal kuriai teko pabūti ir prie vandenyno?

O maudytis jūroje patinka? O per bangas šokinėjat?

Kai aš įlipu į jūrą, netenku laiko nuovokos. Kai banga gena bangą, ir lūžta, vienintelis dalykas, kurį tuo metu galvoju, yra kokia stipri jūra, kiek ji turi energijos, ir kaip man gera. Pasijaučiu bejėgė, o kartu ir didi, nes kovoju prieš tas bangas.

Jūra. Ech.

Ko galime pasimokyti iš jūros bangų?

Ar sąmoningumas gali būti blogai?

Būti sąmoningu – pirmiausiai reiškia būti dėmesingu ir suvokti save dabartiniame momente. Tai budrios ir aktyvios sąmonės būsena, kurioje žmogus palaiko ryšį su tikrove ir sąveikauja su ja. Tai mokėjimas priimti viską taip, kaip yra. Sąmoningas žmogus, sakoma, negyvena automatiškai, jis dažniau stebi jį supančią aplinką, taip pažindamas save ir kitus. Sąmoningas žmogus greičiausiai neatsidurs tokioje situacijoje: „ai, žinot, gyvenau, kaip ėjosi, ir net nesuprantu, kaip atsiradau šioje kritinėje situacijoje. Gyvenau ir tiek, kaip visi…“

Ir viskas yra puiku. Sąmoningumas mąsina ir žavi. Išmoksti mintimis valdyti savo gyvenimą (arba protas daar labiau valdo tave), išmokti patirti akimirkos džiaugsmą, būti dėkingesnis, atsipalaiduoti ir patirti mažiau nerimo. Bet ar tikrai viskas taip gerai? Apie tai – video blogas.

Afirmacijos – būdas valdyti savo mintis ir kurti naują gyvenimą

Kodėl turėtume valdyti savo mintis, turbūt net nereikia pasakoti. Jei jums kažkurioje gyvenimo srityje nesiseka, tai būtent greičiausiai todėl, kad jūsų galvoje nuolat kirba negatyvios mintys. Netikite? Sukluskite ir stebėkite savo vidinį dialogą. Taip, kaip nebegirdime šaldytuvo veikimo, nes įprato ausis, taip įprantame ir prie savo vidinio dialogo.

„Reikia kažką pagaminti vakarienei. O ir vėl ji skambina. Pamiršau sumokėti tą prakeiktą sąskaitą. Kur iš viso ją padėjau. Velnias, esu labai užmaršus. Kaži kaip gi seksis rytoj susirinkime, ar nesusimausiu? Gerai, kad nors mokslai sekasi. Kur gi padėjau tą raudoną aplanką? Negi palikau automobilyje. Žioplys…. ir t.t.“

Ar bent įsivaizduojate, kiek minčių sukasi Jūsų galvoje kasdieną. Ir ne visos mintys būtinai yra tiesa. Kai kurios tėra jūsų nuomonė apie save, apie kitus, o kai kas yra tikri faktai.

Bet svarbiausia… tai, ką mes nuolatos galvojame, kartojame sau, arba netgi matome užrašyta reklamose, TV laidose, spaudoje yra perkeliama į mūsų pasąmonę. O pasąmonėje tos mintys nugula kaip labai galinga jėga, kuri būtent ir pritraukia į mūsų gyvenimą žmones, aplinkybes ir galimybes, įvykius, kurie atitinka mūsų minčių modelį.

Tai gi norint, kad pasikeistų mūsų gyvenimas, reikia keisti mintis. Bet kaip?

Neatidėliok gyventi arba kas slypi už kai kurių tikslų?

Kartais mes išsikeliame sau kokį nors tikslą, ir kartojame sau: jau kai pasieksiu tai, tada galėsiu siekti kitų tikslų, arba pradėti normaliai gyventi. Dažnai tai būna frazės.. kai ištekėsiu, tada jau… kai susilauksiu vaiko, tada jau… kai turėsiu daugiau pinigų, tada jau… kai suplonėsiu, tada jau… Bet kas gi slypi už viso to? Atidėliojimas gyventi? …

Greitas būdas nusiraminti, atsipalaiduoti, pajusti save <3

Vasara bėga labai greitai…

Ketinau šią vasarą parašyti knygą, atnaujinti svetainę, bet… gavosi kaip visada vasarą. Šaukia miškas, arba ežeras, tada netikėti svečiai… vėliau smulkūs darbai užgožia rimtesnius, o tada seka 5 dienos svajojimo 🙂

Bet aš niekur toli nedingau, ir dalinuosi savo trumpame video apie įrankį, kurį atradau gana netikėtai, bandžiau, praktikavau ir man labai patiko. Tiesą sakant, po to, kai įkėliau video, sugalvojau dar įvairių mantrų, su kuriomis galima naudoti šią mudrą (rankų joga)

Kviečiu pažiūreti video ir išbandyti. Kad nusiraminimas ir relaksacija ar susitelkimas į save suveiktų, kartoti šia mudrą ir mantrą bent 20 kartų, o jei reikia ir ilgiau.

Turiu Tavęs atsiprašyt…

Kažkada, nepasakysiu, kada, manęs kažkas paklausė:

Kuris žmogus tau yra svarbiausias gyvenime?

Aš nežinojau, ką tuo metu atsakyti, ir tiesiog atsakiau: nežinau.

Bet tas klausimas man visada rūpėjo. Ir aš taip dažnai analizuodavau, kuriam iš savo artimųjų žmonių galėčiau duoti šį titulą. Tu – mano svarbiausias gyvenime žmogus. Cha!

Dėliojau kriterijus. Turi rūpėti man jis, ir aš jam. Kažkas, kas man padės kai man reikės. Kažkas, kas man neleis liūdeti, nepaliks vienos, padės nelaimėje, kartu džiaugsis. Žodžiu, svarbiausias bus tas, kas man prieinamas bus bet kada. 24/7. Ir nesvarbu, ar aš liūdna, ar linksma, nusivylusi, ar nustebusi. Tas žmogus visuomet mane palaikys.

Sudėliojau.

Ir kas gavosi?

5 patarimai, kaip mylėti save labiau

Dievas mato, klydau ir kėliaus, kritikavau ir gyriau, teisiau ir džiaugiaus. Bijojau būti atstumta ir niekam nereikalinga, kartais ir dabar bijau… Ir manau neišsiskirsiu iš kitų, sakydama, kad mūsų pirminis noras visada išliks, kad kiti mus suprastų, kartais iš žvilgsnio, ir mylėtų mus tokias, kokios esame? (Kad mes dažnai net nežinome, kokios esame, tai jau kita tema….)

Dalinuosi 5 patarimais, kurie man visada padeda pirmiausia priimti save, labiau save mylėti… ir tada, patikėk, kitų priėmimas pasidaro ne toks jau ir būtinas, gyvybiškai svarbus, nes pasitiki savimi ir vieningumu su pasauliu. Žinai, kad jei ne kiti, tai jau aš tikrai save suprasiu ir mylėsiu tokią, kokia esu. Kai priimi save ir myli save besąligiškai, tai tas pats kaip turėti pačią pačia geriausią draugę savo kūne.

Kas yra meilė sau?

Meilė sau, pagal mano asmeninį supratimą, yra gilus besąlyginis ryšys, pasiryžimas niekada neapleisti savęs, nepaisant ar diena atrodo tamsi ar šventa, šviesi ar sunki, palaikanti ar griaunanti. Todėl kad meilė sau, kaip tikras, tyras, grynas dvasingumas, nėra kelias į tobulas dienas. Meilė sau neužtikrina tobulų dienų. Tačiau ji užtikrina palaikantį požiūrį į save bei savisaugą net tomis dienomis, kurios yra labai sunkios ir toli gražu netobulos.

Ir yra labai daug klaidingų įsivaizdavimų, kas yra meilė sau. Kviečiu skaityti ir sužinoti.

Kas vyksta, kai nemyli savęs?

Atsimenu, kai beveik prieš tris metus pirmą kartą pradėjau jausti, kad turbūt per mažai save myliu. Tą vakarą išbandžau meditaciją, kurioje reikejo penkis ar šešis kartus kartu su vedančiąja pakartoti: aš myliu save… aš myliu save…{…} ir man riedėjo ašaros skruostais, nes suvokiau, kad tai bene sunkiausiai suvokiamas dalykas, o ką jau kalbėti apie pripažinimą. Nesakau, kad nemylėjau savęs visą gyvenimą, bet matyt besąlygiškai priimti savęs nesugebėjau tol, kol neatėjo savotiška psichologinė branda. O gal ir neatėjo, gal tik vartus į atvėriau.

Labai daug kas pasikeitė nuo to vakaro.

šmokau, ką reiškia mylėti save pačiame giliausiame lygyje. Ne tik vonios su putomis ir uždegtos žvakės 🙂

Meilė sau yra visa ko pagrindas. Nes viskas, kas tave supa, gali būti idealu – nuostabi santuoka, pasitenkinimą duodantis darbas, paklusnūs vaikai – bet jei savęs nemyli, niekas neatrodo idealu. Skaityk toliau…

Toksiškų tėvų žodžiai ir kaip į juos reaguoti?

Mano tėvai manęs nepriėmė, niekada, tokios, kokia esu. Iki tol maniau, kad toks bendravimas buvo normalus. O tai savaime suprantama, reiškia, kad ir aš nemokėjau priimti savęs tokios, kokia esu. Todėl labai daug pasirinkimų, priimtų sprendimų, santykių bei veiksmų susiję su noru įtikti, įrodyti, galų gale būti besąlygiškai mylimai ir priimtai.

Nereikia net porinti, kad senesnės kartos atstovai patys augo ne tokiomis sąlygomis kaip augo mano kartos atstovai, ir kad jiems trūko sąmoningumo bei meilės ir priėmimo iš jų pačių tėvų. Jų nemokino jų tėvai, o patys arba išmoko, arba ne, rodyti jausmus, auginti vaikus juos paleidžiant eiti savo gyvenimo keliu ir palaikyti kaip bebūtų situacijose. Nebandau nieko teisinti. Mano nesenai atlikta apklausa parodė (respondenčių skaičius buvo 105), kad tik ketvirtadalis moterų gali teigti, kad užaugo darniose šeimose, kuriose jautėsi laimingos ir mylimos, kuriose nebuvo naudojamas psichologinis, emocinis ar fizinis smurtas. Tai tik atskleidžia, kad ši bėda nėra mano vienos, tai gal veikiau yra mūsų sovietinės kolektyvinės sąmonės problema.

Bet kaip su tuo gyventi?

Meilė sau ir priklausomybės

Gana keistas bus šios dienos įrašas, nes jis… sapnas. Bet sapne buvo tokia stipri žinutė, kad nusprendžiau pasidalinti ja ir su tavimi.
Šiaip iki 19 metų rašydavau sapnų dienoraštį, nes mano sapnai būdavo labai ryškūs, pranašiški. Vėliau tai mečiau daryti dėl laiko ar noro stokos. Paskutinį pusmetį mano sapnai vėl labai ryškūs, kartais kaip trileriai, keisti ir nepaaiškinami.
Šios dienos įrašas – tai lyg žinutė iš pasąmonės, trumpas laiškas iš dangaus… Kaip kovoti (arba ne), su priklausomybėmis….

Tikėjimas, kuris suteikia sparnus

Tikėjimas duoda sparnus. Drąsos sparnus. Nesvarbu, kuo tiki – visata, Dievu, kosmosu, aukštesnėm jėgom, likimu.

Tikėjimas svarbus, kai kažkas keičiasi mūsų gyvenime, ar kelyje pasitaiko iššūkiai.

Tikėjimas padeda atsisakyti santykių, kurie mus kankina, bet mes bijoje juos paleisti… Jis padeda mums gerbti save labiau ir išmoko pasakyti ne tada, kai nenorime. Jis padeda mums savo kūrybiškas mintis įgyvendinti ir išleisti į pasaulį. Jis padeda būti mums pažeidžiamoms kaip niekada nebuvom, bet jis padeda būti tikromis su savimi ir pasikliauti savo autentiškumu.

Jei niekuo netikėtume, greičiausiai taip ir nepriimtume sudėtingų gyvenimo sprendimų. Greičiausiai nesiektume savo svajonių ir troškimų.

Trumpo pogulio galia

Ar tau pasitaiko taip, kad nori tiesiog nulūžti? Aš jau ne vieną mėnesį esu pastebėjus, kad būna dienų (beje vis daugiau ir daugiau), kai labai smarkiai užsimanau miego dienos metu. Čia ta stadija, kai merkiasi akys. Ilgą laiką šitos būsenos labai nemėgau, užgerdavau ją kava, arba ieškodavau dar daugiau veiklos, kad nenulūžt. Kaip gi taip – imsiu ir miegosiu. Juk galima tiek daug nuveikti per tą laiką…

Oi kaip aš klydau, ir tai supratau tada, kai pradėjau praktikuoti trumpą pogulį.

Būti drąsiai tam, kad galėtum sekti paskui savo širdį

Šiandien kaip tik pabaigiau žiūrėti vieną geriausių mano žiūrėtų interviu su Lisa Nichols, jame kaip tik išgirdau frazę, kuri paantrina man: „mes ne mirties bijoje, mes bijoje, kad mes mirsime taip savęs ir nepažinę, kad aplinkiniai taip ir nesužinos, kokie mes esame“

Ar gi tai ne tiesa?

Drąsa būti savimi. Drąsa klausti širdies. Štai kas yra nuostabu….

Kaip tu nori jaustis?

Štai ir praėjo pirmasis 2016 metų pusmetis. Kiek savo naujametinių pažadų įvykdei, kiek tikslų pasiekei? Aš šiais metais nekėliau jokių tikslų, tiesiog sausio 1-ą pasakiau sau – šie metai bus mano geriausi metai. Aš noriu jaustis taip gerai, kaip dar nesijaučiau. Kas iš to tikslo, jei jį pasiekus viduje tuščia, arba tikslas, kai jau pasiektas, …