Būk stipri.

Šiandien dalinuosi kai kuo labai jautriu.

Tai mano rašymo terapijos ištrauka, kai siekdama emocinės laisvės telefone tiesiog plaukė žodžiai, o per juos liejosi skausmas.

Tai rašiau sausio 27 dieną, sėdėdama lėktuve į Oslą. Tai buvo vienas iš skausmingiausių rytų mano gyvenime, kuomet iš tiesų pagaliau atėjo supratimas, kokio gylio emocinį, dvasinį, o vėliau ir fizinį smurtą patyriau iš žmogaus, kuris turėtų būti tuo, kuris saugo, globoja bei myli. Tėvo.

Dalinuosi, nes tikiuosi, kad jį perskaitys paauglės, kurios bijo dėl savo ateities. Paauglės, kuris jaučiasi nieko vertos. Paauglės, kurios neturi vilties, kad viskas pasikeis. Moterys, kurios nepasitiki savimi. Moterys, kurios nemyli savęs, nes jų niekas nemylėjo. Moterys, kurioms vis dar atrodo, kad tai jos kaltos dėl to, ką patyrė namuose. Mielosios, kuo greičiau suprasite, kad Jūs esate žemės angelai, kad Jums nieko nereikia įrodyti, nes Jūs pačios iš savęs esate tobulos ir vertos meilės, tuo greičiau gebėsite užsikimšti ausis ir negirdėti žeminimų, patyčių. Visa tai vyksta ne Jums, o dėl Jūsų. Tam, kad būtumėte stiprios, ir išsivaduotumėte nuo šio skausmo kuo greičiau. Tai sielos pamokos. Ir tai praeis. Pažadu. Tik turit kuo greičiau suvokti, kad tai yra žmogaus destruktyvus elgesys, galbūt net narciziškumas, sociopatizmas, vadink kaip nori. Man deja, reikėjo net 15 metų petraukos (o viso 34 metų), kad pagaliau sau pripažinčiau, kad tai yra kito asmens liga. Ne mano. Aš laisva. Aš jau laisva. Ir Jūs galit būti.

Būk stipri. Būk stipri. Kartodavau sau tai nuo mažų dienų. Būdavo, slėpdavausi po rašomuoju stalu, isteriškai verkdama, kai tėvas visaip menkindavo mamą. Būk stipri. Gal menkindavo ir mane, bet aš to nežinojau, neturėjau kito pavyzdžio.

Būk stipri. Kai jis varydavo mane iš namų, nes iš savo tuštumo nebežinodavo kaip mane pažeminti.

Būk stipri. Tai irgi praeis. Sakydavau sau nuolat, net tada kai jis mušdavo mamą įspraudęs į kampą, o aš nežinodavau ką daryti, nes buvau per maža.

Būk stipri. Užaugsi, išeisi, pamirši. Sakiau sau, kai per mano šešioliktą gimtadienį jis man trenkė pirmą kartą, ir aš pabėgau miegot pas draugę.

Būk stipri. Padėjau atgal peilį atgal ant stalo, kurį buvau paėmus gynybai nuo tėvo, jodinėjančio baltais didybės arkliais.

Būk stipri. Užsidėjau skaitymo akinius, nes jų rėmelis nors kažkiek maskavo mano mėlyną paakį ir patinusią nosį, kai ėjau atsiimti mokyklos baigimo pažymėjimą. Būk stipri, nors ašaros kaupdavosi atsiminus, kad gavau į kailį už tai, kad išleistuvių pakabukas jam pasirodė per brangus.

Būk stipri. Viskas baigta. Susikroviau daiktus ir išsikrausčiau į nuomuojamą butą. Tu laimėjai, pasakiau sau rydama sūrias ašaras, nes vis dar skauda buvo ir galvoje skambėjo jo žodžiai „dink, šiukšle, iš namų“.

Laisvė, maniau….Klydau.

Tas žmogus, kuris šiandien ryte pats prisipažino, kad yra mano biologinis tėvas, bet manęs neauklėjo.

Auklėjo. Tik kitaip. Ką jis visą gyvenimą puikiai mokėjo, tai mane teisti ir kišti pirštą į mano vidinio vaiko žaizdas ir dar jį pasukioti.

Po to 15 metų kenčiau nuo drabstymosi purvais, psichologinio terorizavimo. Bet vis gydžiau savo sielą. Gydžiau, verkiau, gydžiau. Neverk, mergaite, sakydavau. Neverk. Praies, po truputį. Atleisk jam viešpatie, jis nežino ką daro.

Būk stipri.

Po 15 metų pertraukos, ta mergaitė vakar vėl gynėsi. Ji tiesiog iššoko iš fizinio kūno: didelėm mėlynom akim, gelsvais plaukais, ir prašė… liaukis, nustok mane žeminti ir engti, aš žmogus, aš klystu kaip ir visi, kodėl turi man prikišti tai, dėl ko man pačiai sunku… Bet prašymų juk negana… suka, tu suka, rėkia jis… o mergaitė verkdama, rėkdama ginasi.. aš nesu tokia, nesu! Ir taip dvidešimt kartų… aš nesu tokia!!!! Tu taip sakai, nes jautiesi stipresnis mane niekindamas.. rankomis užspaudžiu ausis, kad negirdėčiau tolesnių epitetų, apie tai, kokia bloga duktė esu…

Būk stipri. Sniguriuoja. Tik neverk, mergaite, tik neverk. Vėjas papučia, lyg nupūsdamas skausmą, pašnibžda tyliai… „ir tai preis…“

O aš lipu į lėktuvą ir viliuosi, kad nosis daugiau nebetins, kad nemėlynuos… kad druska, užpilta ant žaizdų, nebegrauš… atleisk jam viešpatie, jis nežino ką daro…

Būk stipri.

NEPRALEISK NEI VIENO NAUJO ĮRAŠO. PRENUMERUOK!

3 Comments

  1. Aura

    Koks jautrus įraśas.
    Taip kviećia pasikviest autorę prie eżero, prigert skaniausio vyno, trypt aplink laużą, eit maudytis mènesienoje be rùbų ir pabaigai viską iś żaizdų iśvemti, kad jos galètų gyti.

    Ir žinai, kadais, kai jau springau nuoskaudom, iśeidama iś namų jam pasakiau, kad laukiu nesulaukiu, kai jis senas ir ligotas kviesis mane prie patalo atsisveikinti, o aś ateisiu, pasakysiu, ‘pagaliau tu nieko nebegali’ ir paliksiu puliuot savo skausme. Po to porą metų nešnekèjom. Vèliau mane labai palietè tie żodżiai ‘Viešpatie, atleisk jiems, jie neżino ką daro’, ir grįžau pasakyti, kad nesvarbu koks jis nevykęs ir koks jaućiasi didis kitą savaip auklèdamas, jis mano tèvas ir aś jį myliu. Ir kad man jo labai gaila. Labiau nei savęs. Nuo tada mes draugaujam, ne per dażnai, bet labiau saugom nei engiam. Jis tiesa żino, kad iś manęs neturi jokios teisès nieko tikètis, bei praśyti.
    Laikykis Daiva, bùk stipri. Jam jau mažai liko, bet taip jam ir reikia ?

    • Daiva Pakalne

      Viską iš žaizdų išvemti, kaip taikliai…
      Tiesą sakant, „atleisk jam, viešpatie, jis nežino ką daro“ yra ta frazė, kurios dėka aš nelaikau nei pykčio, nei nuoskaudos, ir iš tiesų, jos dėka jis sukelia tik gailestį. Gaila, kad reikėjo tiek metų ir dar vieno jo išpuolio prieš mane, suaugusią moterį, kad ši frazė man leistų pajusti atleidimą. O atleidžiu juk dėl savęs, o ne dėl jo.

      Kol kas pradėti vėl bendrauti nenoriu ir neketinu. Nes kol kas, jis, deja, projektuoja „aš nekaltas“ situaciją, o aš su ja nesutinku. Tad gal ir man, kaip tau, po kelių metų pavyks bendrauti bent kartais. Bet šiandien aš labiau saugau save ir savo gijimą, nei jį… 🙂

  2. Aistė

    Ačiū už pasidalinimą. Man kartais padeda (ir padėdavo) žiūrėti į tokius žmones kaip į ligonius, tiesiog, tai padėdavo padidinti atstumą ir atsiriboti. Taipogi turiu toksišką tėvą ir ilgai kankinausi, kol paleidau…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *