Toksiškų tėvų žodžiai ir kaip į juos reaguoti?

Mano tėvai manęs nepriėmė, niekada, tokios, kokia esu. Iki tol maniau, kad toks bendravimas buvo normalus. O tai savaime suprantama, reiškia, kad ir aš nemokėjau priimti savęs tokios, kokia esu. Todėl labai daug pasirinkimų, priimtų sprendimų, santykių bei veiksmų susiję su noru įtikti, įrodyti, galų gale būti besąlygiškai mylimai ir priimtai.

Nereikia net porinti, kad senesnės kartos atstovai patys augo ne tokiomis sąlygomis kaip augo mano kartos atstovai, ir kad jiems trūko sąmoningumo bei meilės ir priėmimo iš jų pačių tėvų. Jų nemokino jų tėvai, o patys arba išmoko, arba ne, rodyti jausmus, auginti vaikus juos paleidžiant eiti savo gyvenimo keliu ir palaikyti kaip bebūtų situacijose. Nebandau nieko teisinti. Mano nesenai atlikta apklausa parodė (respondenčių skaičius buvo 105), kad tik ketvirtadalis moterų gali teigti, kad užaugo darniose šeimose, kuriose jautėsi laimingos ir mylimos, kuriose nebuvo naudojamas psichologinis, emocinis ar fizinis smurtas. Tai tik atskleidžia, kad ši bėda nėra mano vienos, tai gal veikiau yra mūsų sovietinės kolektyvinės sąmonės problema.

Bet kaip su tuo gyventi?