Mūsų vidinio balso intonacija – kiek ji svarbi?

Šis įrašas šiek tiek kitoks, nes jis… įrašytas!

Susiradau programėlę, kuri visai kokybiškai įrašo balsą, ir tiesiog jį įrašiau. Įrašyti buvo būtina, nes pateikiau mažas pamokėles apie vidinio balso intonacijas.

Įraše išgirsit patarimus kaip geriau įsijausti į afirmacijas, ir įisiklausyti/įsijausti į savo būseną per intonaciją, bet žinoma – šiuos patarimus galite naudoti ir tiesiog kai beriate mintis savo galvoje.

Balandžio mėnesio horoskopas Tau asmeniškai

Ne, mieloji.

Astrologe aš netapau. Ir nors jaučiu dabartinę mėnulio pilnatį (kaip ir visas kitas), neketinu astrologe ir tapti. Bet labai norėjau šį įrašą pavadinti būtent taip, kad tu jį išsispausdintum, pasikabintum ten, kur dažniausiai matai, ir tiesiog įsivaizduoti, kad tai asmeninis horoskopas parašytas tau manifesto / afirmacijų būdu.

Juk galų gale, viskas prasideda mūsų galvoje ir mintyse. Todėl jį skaitydama pritaikysi tai, kas aktualu tau, ir net išskaitysi ir įsidėmėsi tik tas mintis, kurios aktualios tau. Nedvejok – ir leiskis į pilnaverčio gyvenimo kelione kartu su manimi….

OMMMM… ar medituoji?

Oi atmenu kai pirmą kartą manęs paprašė pagulėti 5 minutes ramiai, ant grindų ir tiesiog atsipalaiduoti. Maniau išprotėsiu. Rimtai. Tai nebuvo mano pažintis su meditacija, toli gražu, bet nuo to laiko kelis metus labai skeptiškai žiūrėjau į meditacijas, jei jau taip visai atvirai, mane jos gąsdino, o žmonės, kurie sakėsi medituojantys – atrodė tolimi…

Aš neatmenu, kad bandyčiau kažkaip prisijaukinti meditacijos sąvoką, tikrai nesidomėjau, nors turbūt vis dažniau ir dažniau akis užkliūdavo už visokių straipsnių, kurie rašydavo, kad medituoti yra jėga, meditavimas išvalo sielą ir protą, atpalaiduoja kūną…bet giliai širdyje maniau, kad čia tiesiog mada. Arba dar geriau – pykau, kad rašo apie jų naudą, nes mano nuomone išgulėti ramiai 10 minučių buvo misija neįmanoma…

Bet praeitais metais, ankstyvą rudenį, eidama miegoti tiesiog pagalvojau… hm, pabandysiu. Susiradau meditaciją Meilės Šviesa, ir tiesiog atsigulusi, su ausinėm, prieš miegą klausiausi. Patiko tai, kad sako, ką reikia daryti, kur koncentruotis, todėl išgulėti 15 minučių buvo ne tik nesunku, bet ir pati meditacija užkabino. Mačiau ir tas švieseles, ir galva sukosi, ir šiaip… buvo maloniai įdomu.

Kaip iš hobio gauti pelną? (įsitikinimai ir pasąmonė)

Štai tokia tema formuluotą užklausimą gavau iš moters, vardu Ilona. Deja, Ilona užrašė neteisingą savo el. pašto adresą, todėl nusprendžiau atsakymą pateikti nauju straipsniu. Ir tikiu, kad klausimas bus aktualus ne vienai Ilonai 🙂

Ilona rašo:

Laba. Skaičiau Jūsų laišką ir toks jausmas, kad rašote apie mane:) Žodžiu turiu aš tokį mielą hobį ir visi labai giria mano darbus, vis išgirstu, kad turečiau save reklamuoti, duoti žinią Pasauliui apie save. Bet atvirai pasakius, man kažkaip baisu ir gėda, kad nepasijuoktų iš manęs. O ir kiek dariau darbelių, tai darau su visu užsidegimu, nuo įkvėpimo skraidau, o kai ateina atsiskaitymo laikas mane labai glumina – įvertinti savo darbą pinigais. Bijau paimti per daug. Kažkoks vidinis diskomfortas. Ir tada pradedu galvoti, kad nebus iš manęs verslininke:( ir gal tai ne man? Lauksiu Jūsų patarimo.

Kaip įdomu, ar ne taip? Ar atpažįsti save šitame klausime?

Būk dėkinga, tapk stebuklinga

Pakilkime iš savasties ir būkime dėkingi. Jei šiandien neišmokom daug, vistiek išmokome nors truputį…O jei ne, tai bent jau likome sveiki…O jei susirgome, tai bent jau likome gyvi… Todėl visada yra už ką dėkoti… – Budha Gal kiek ir provokuojančiai, bet tai tiesa. Kol esame gyvi, visada galime būti už kažką dėkingi. Ar buvai dėkinga kam …

Mano žydinti pieva (apie pokyčius)

Šiandien pajaučiau, kad baigėsi mano asmeninė krizė. Aš išgirdau tai. Stovėjau ryte prie durų, laukiau kol vaikai apsirengs, ir išgirdau balsą, kuris mane paskutinius vienerius metus sunkino tamsiu vidiniu monologu… tik šį kartą jis buvo linksmas, tvirtas, pasitikintis savimi. Ta moteris viduje man sakė:

Aš pasiruošusi priimti. Aš vėl guliu žydinčioje pievoje, matau pro mane plaukiančius debesis, užuodžiu medų, girdžiu paukščiukus. Aš vėl esu atradusi vidinę ramybę, jaučiu, kaip vėl būnu savimi ir man nėra ribų. Viskas, ko aš noriu, man pasiekiama, viskas, ko man reikia, aš jau turiu savyje.

Tai yra pats nuostabiausias jausmas – išgirsti palaikymo žodžius iš pačios savęs. Juk mes įpratę nuolat save dergti, menkinti… Todėl noriu pasidalinti kai kuo labai asmenišku – kaip aš tai pasiekiau.

Čarlis Čaplinas „Kai aš pamilau save“

Taikliau nepasakyčiau.. Tad dalinuosi… Beje, šią kalbą Č. Čaplinas pasakė savo 70-mečio proga. Kai pradėjau mylėti save, supratau, kad sielos skausmas ir sukrėtimai – tai tik įspėjamieji ženklai, jog eini prieš savo prigimtį. Dabar aš žinau: tai Autentiškumas. Kai pradėjau mylėti save, supratau, kaip stipriai galiu įskaudinti žmogų primesdamas jam troškimus, kuriems dar neatėjo laikas …