Nepamiršk, ko esi verta

Kai Dievas kūrė moterį, jis tai darė ilgai 6-osios dienos pabaigoje… Priėjo angelas ir paklausė: „Kodėl skiri jai tiek daug laiko?“ Dievas atsakė: „O tu matei visus nurodymus, kurių turiu laikytis ją kurdamas? Ji tu gebėti laviruoti įvairiose situacijose. Ji turi apkabinti kelis vaikus ar suaugusius vienu metu. Apkabinti taip, kad pradėtų gyti bet kas …

Minčių giedra

Paskutinės pora savaičių buvo kaip apsiniaukęs dangus, su visos rušies debesimis, saulės propirskiais, vaivorykštės užuominom ir lijundrom. Gal ir kruša. Ne, kruša tikrai buvo. Geras žodis tas kruša. Net žinau, kaip kitais sykiais apibūdinsiu šią būseną. Minčių kruša. Bet šiandien ne visai apie tai. Apie tai, kaip ten nelikti. Kai vagonėlis galvoje įsibėgėja, ir keleiviai …

Dėl Dievo meilės, nebūk sau tokia griežta!

Pavargusi ar emociškai, ar fiziškai, moteris yra tolygu pilkos spalvos upei.

Jos akys neblizga, o balsas žemas. Judesiai nekoordinuoti, ant nugaros auga kupra, pečiai suriesti į lanką. Šypsena? Nebent pritempus su savaržėlėmis prie ausų.

Ir pabandyk į ją ne taip pažiūrėt, ar ką ne taip pasakyt. Iš jos burnos pasipils lava, o iš akių žiežirbos. Jei pataikysi ant stipresnės jos „eikit jūs visi po velnių“ akimirkos, tai pasijausi kaip futbolo tribūnoje, kur rėkimo garsas stipresnis nei širdies dūžiai.

Ak, o kaip dar dienos, kai jos niekas nesupranta, nepalaiko, nepadaro visko laiku, ir iš viso, „tuoj trenksiu durimis ir išeisiu“ šuolis nuo kėdės akis išpūtus, kai kas nors jai bando pasipriešint arba užmeta : ko tu putojies?

Skaityk toliau…